"Riedančios uolos" tokios pat stilingos, kaip ir Lemmy šioje nuotraukoje. Tikrai tikrai!

Ko jau ko, bet kad „Riedančias Uolas“ kada nors STILINGUMU apkaltins – nesitikėjau…

Bet prieš internetus nepapūsi. Tad klaupiuosi ir šnabždu tas septynias savo nuodėmes…

1. Tinklaraštauju nuo 2005-01-03, kai Naz man parašė TVS mano pirmajam tinklaraščiui, „Tamsu dar…“. Prieš tai daugiausia rašiau recenzijas, straipsnius ir reportažus į „Ferrum“.

2. Kiek atsimenu, manęs vaikystėje niekas neklausinėjo, kuo noriu būti. Todėl ir iki šiol nežinau, kuo norėjau būti, bet netyčia tapau žurnalistu. Tiesą sakant, tapau nejučiomis, ir pradėjau ne nuo kokios kitos, o būtent nuo redaktoriaus pozicijos – mano antrasis darbas buvo portalo takas.lt naujienų redaktorius :D
Tiesa, neseniai prisiminiau, kad redaktoriauti pradėjau dar 5 ar 6 klasėje – buvau pirmojo mūsų klasės sienlaikraščio vyr.red ;)

3. Iš visų alkoholinių gėrimų savo malonumui vartoju tik alų. Nes kitkas man neskanu. Ypač degtinė. Taip pat – nemėgstu saldumynų. Nors kartą į kelis mėnesius užplaukia, kai galiu suryti porą šokolado plytelių per dieną.

4. Nemėgstu aukštų temperatūrų. Jei rinktis tarp +30°C ir -30°C, aš tik už antrąjį variantą. Optimali temperatūra man – tarp -10°C ir 0°C.

5. Muzikoje, kinematografijoje ir fotografijoje man svarbiausia atmosfera. Tema – antraeilis, siužetas – trečiaeilis dalykas. Dėl to aš dažniau skaitau jau skaitytas ir pamėgtas knygas (taip pat – matytus ir pamėgtus filmus ir girdėtus bei pamėgtus albumus), nei ieškau naujų. „Žiedų valdovo“, „Juodosios gvardijos“ ir Sapkowskio „Raganiaus“ ciklus suskaitau bent kartą į metus.
Dėl tos pačios priežasties man visiškai nebaisūs spoileriai, o frazė „na bet aš nespoilinsiu“ sukelia išankstines pagirias. Brangieji, man nesvarbu, kas bus, man svarbu, kaip tai bus parodyta ;)

6. Nors šiame tinklaraštyje (ypač paskutiniu metu) yra nemažai įrašų apie fotografiją, iš tiesų didžiu fotografu nesijaučiu. Taip, vienu metu uždarbiavau laisvuoju ietininku kelioms naujienų agentūroms (ir mečiau, kai pajutau, kad darbas kenkia hobiui), bet tai – tik hobis. Apie kurį, žinoma, galiu kalbėti ir kalbėti :)

7. Mėgstamiausias mano (darbo) žanras – interviu. Žiauriai mėgstu kalbėtis su įdomiais žmonėmis. Apie viską. O paskui tą pokalbį perpasakoti kitiems. Pletkininkavimo užuomazgos? Galbūt ;)
Bet žiauriai nemėgstu šifruoti intervų. Todėl pirmam, kas sukurs gerai veikiantį lietuvių kalbos autodešifratorių, pasižadu kas mėnesį pastatyti po puskibirį alaus – iki gyvos jo ar mano galvos ;)

Hm, kam čia savo ruožtu pakabinti „stilingo tinklaraščio“ akmenį po kaklu?.. OK, tebūnie šie:

in – turbūt daugiausiai keliaujantis mano pažįstamas žmogus. Jei tik dažniau rašytų…
Igelio kulinarinis blogas – rašyti kulinarinį tinklaraštį tokiu stiliuku? Pagarba! Beje, jei ką, rašo plaukuotosios-krūtinės-lyties atstovas.
Kiras horror – argumentuojančio(!) mizantropo tinklaraštis apie siaubo, bet kartais ir visiškai ne, filmus. Paprastai tų, kuriuos įvertina geriausiai, pats nežiūriu, bet žmogus (o dar ir turbūt vienas ryškiausių lietuviško grindcore veidų) moka įkalti intrigą.
Nėr gyvenimo – va čia tai aiškus blogo stiliukas. Lengvas nihilizmas, sveika mizantropija, bet su autorės kruopščiai slepiama optimizmo gaidele ;)
Piknikas istorijos šalikelėje – istorijos mėgėjo, fantasto, kolekcionieriaus, „juodojo archeologo“ (che che ;) ir „Verslo klasės“ autoriaus tinklaraštis, daugiausia apie istoriją. Nežinau, nebespėju sekti šiuolaikinės lietuviškosios tinklaraštijos, bet kažkuriuo metu Piknikas buvo tikrai įdomiausias tinklaraštis apie Lietuvos istoriją.
Polububijus – fotografas-stalkeris, surandantis įdomių apleistų vietų net ir čia pat po nosimi, Vilniuje.
Nieko naujo – dar vienas stalkeriškas tinklaraštis. Apimantis ne vien Lietuvos teritorijas.
VU Gidas – turbūt išsamiausias tinklaraštis apie Vilniaus universitetą ir patį Vilnių. Tik, tiesa, paskutiniu metu kiek nuleipęs…

Visi kiti – patys kalti, kad arba tinklaraščių neberašot, arba darote tai pernelyg begėdiškai retai. Arba tiesiog jus pamiršau.

Aha, o dabar – neišvengiamas akcijos disclaimeris:

Dėl paskutiniojo punkto – labai tikiuosi, kad šiuolaikinės technologijos kažkokius mistišku būdu pačios Jums praneš apie šį Jūsų įtraukimą į akciją. Nes labai atsiprašau, bet tiesiog gaila laiko ieškoti tų asmenybių kontaktų, kurių nepažįstu, ir kurie akivaizdžiai slapstosi.

Bet prie tokios temeperatūros net ir namie sėdint, galima prisigalvoti, ką linksmo galima nuveikti ;)

Pavyzdžiui… šaldyti muilo burbulus ;)

Arba… simuliuoti geizerius ;)

Dar galima pasidaryti spalvotų ledo dekoracijų.

Kas dar ką gali pasiūlyti? ;)

Užsibrėžiau tikslą – nukeliauti į numylėtąsias Dusetas. Bet ne taip jau ir lengva… Trečią savaitę klajoju, ir kol kas tik iki Molėtų prisikapsčiau. Vis tai medienos, tai odos pritrūksta… Nelengva.
Bet va, poilsiui netoli Molėtų trobelę susirenčiau.
Ir ar žinojote, kad aplink Molėtus prisiveisę drakonų?..

- Spėk, ką dabar veikiu?
- Nu?
- Daužau trolį kaip tik prie tavo namo.
- ? Vėl gopnikų aplink mano namus prisiveisė? :)

Pastarasis pokalbis su Baltagalviu vyko per GTalk. Bo atradau naują žaidimą – „Parallel Kingdom“. Žaidimą, pritaikytą planšetėms ir išmaniesiems, į kurį dėmesį atkreipė ir Mashable.com.

Ar žinojote, kad aplink Molėtus prisiveisę drakonų?..

Techninis žaidimo įgyvendinimas gana nesudėtingas – imame Google Maps, ant jo atsitiktinai generuojame objektus ir pabaisas, ir į tokį pasaulį suleidžiame žaidėjus. O toliau – jau viskas jų pačių valioje.

Žaidėjai puola statyti miestus, kurti karalystes, niautis tarpusavyje (vienas prieš vieną, keli prieš kelis, keli prieš vieną, karalystė prieš karalystę ir t.t.)

Skamba primityviai, bet kabliukas vis dėlto yra. Pavyzdžiui, kai vaikščiodamas paupiu su šypsena prisimeni, kad va, aname pasaulyje lygiai šioje pačioje vietoje lenkei drakoną, ir iš jo taip visai neblogai lobių išbvyrėjo, arba kaip Šnipiškėse daužei gobnikų trolių šutvę. Nes jie neleido medžių kirsti. Nes jie “žalieji” mat.

Žaidimas kaip ir nemokamas, bet ilgainiui, norint savo personažą levelint, tenka mokėti – pirkti resursus (maistą), kurie sunaudojami levelinimui. Žinoma, suteikiama alternatyva tų resursų įsigyti ir kitaip – pirkti juos ne už realią, bet už žaidimo valiutą (auksą) ar kitus žaidimo resursus (medieną, geležį, valytą ar nevalytą naftą, kristalus, odas ir t.t.), bet kai pasižiūri “valiutų” kursus… Ne, už ~20 litų apsirūpinti kokiems dvidešimčiai lygių (kas pasiekiama per mėnesį ar du) – turbūt optimaliausias variantas. Nes priešingu atveju tektų arti kaip tiems legendiniams “World of Warcraft” kiniečiams.

Štai taip atrodo Antakalnis. Siaučia vilkų gaujos, esu įkūręs golemų faktoriją ;)

Ką galima veikti žaidime?

Daug ką. Galima plėsti jau esamos karalystės ribas, galima kurti savo karalystę, galima rinkti resursus, užsiiminėti amatais, kariauti, medžioti, keliauti, statyti pastatus.

Keliauti dar niekieno neužimtomis teritorijomis – sunkiausia. Mat judėti žaidime galima ne visai laisvai, o “per” vėliavas. Pastatai vėliavą, gauni tam tikrą plotą, kiek gali aplink ją judėti, eini prie to ploto krašto, ten statai naują vėliavą, ir ciklas kartojasi. O vėliavos statomos ne iš oro, tam reikia medienos ir odos (juk logiška – reikia baslio, ir kad kažkas ant jo plevėsuotų). Tad realiai kelionė susiveda į medžioklę ir medkirtystę.

Monotonijos žaidime nemažai, bet ji tokia gana raminanti. Yra ir intrigų. Ką, savo vėliavomis man praėjimą užstatei? Na palauk, aš tave visą savo vėliavomis apjuosiu! (vėliavos yra kelių tipų – viešos, kuriomis gali keliauti visi, ir privačios – kuriomis gali keliauti tik jų savininkas ar asmuo, gavęs to statytojo leidimą). Kovos dėl resursų, mėgstamų vietų realiame pasaulyje (kaip tu drįsai įsikurti prie Tverečiaus gatvės??? juk aš šitą mokyklą lankiau!!!) ir panašiai.

Kaip atrodo tikras didmiestis, šiuo atveju - Kölnas.

Didžiausias privalumas – tai žaidimas tinginiams. Visos kelionės vyksta tik erane – ačiū dievams, norint pasistatyti vėliavą ar namą kur nors ties Pūčkorių atodanga, savo fizinio kūno su gudrafonu rankoje tempti į pačius Pūčkorius nereikia.

Minusas – žaidimui vis dėlto reikalingas interneto ryšys. Palyginus nedaug – realiai serveryje saugomi tik žaidėjų profiliai ir objektų koordinatės – bet šiais brangaus mobiliojo interneto laikais tai vis tiek yra šioks toks peilis.

Tai gal šįkart tiek. Pats žaidžiu jau kelis mėnesius, bet dar daug ko neišsiaiškinau. Bet jei kas sumanytumėte pradėti ir turėtumėte klausimų – mielai padėsiu, kiek kompetencija leis.

P.S. Įdomu, kad žaidimas puikiausiai veikia ir pačiuose mažiausiuose/ekonomiškiausiuose gudrafonuose, pvz. Samsung Galaxy Mini. Žinoma, ne vien androidiniuose – pačios “Paralelinė Karalystė” originaliai buvo kurtos iPadui.

P.P.S. Žaidimas visai neseniai paleistas ir tiesiog per naršyklę. Tik bent jau man kažkaip susisinchronizuoti nepavyksta – veikėjo, kuriuo žaidžiu gudrafone, naršyklinė versija neranda. Gal serveriai kiti.

O būtų visai neblogai, jei būtų gimstama tokiu būdu? ;)

Šiandien – pusė metų, kaip oficialiai esu tėtis. Net jau ir prie termino baigiu priprasti :D
Ta proga – apie G dieną, bet ne kaip apie sukaktuves, o taip sakant, liudininko akimis.

Kažkada Maumaz Veidovėlyje mestelėjo linką apie vyrų dalyvavimą gimdyme. Nieko ten sensacingo neparašyta – n skirtingų nuomonių (taip, pasirodo, šiuo klausimu gali būti ne tik dvi nuomonės ;), ir kai kurios labai jau nenatūraliai surašytos, bet kadangi kažkaip ne lygis delfiuje komentuoti, o esu XY lyties atstovas, ir dar kaip tik ir dalyvavęs visoje toje akcijoje, tai…

Pradėti reikia nuo to, kad aš pats veržiausi dalyvauti gimdyme. Buvau įsitikinęs, kad tai – lifetime experience, kaip tie anapus balos sako, be to, kažkaip įsivaizduoju, kad nelengvais momentais dviese yra lengviau, nei vienam.

Akreditaciją dalyvavimui man išrašė pati Naz. Ir manau, tai yra pats sąžiningiausias sprendimas – visgi tai liečia daugiau ją, nei jį, nes jis realiai atlieka tik antraeilį vaidmenį ir jo nebuvimas daugiau nieko nelemia, nei ką nors lemia. Nenori ponia savo brangiausiojo tokią akimirką matyti – jos teisė.

Tiesa, vardan tikslumo – daugelis diskutuojančiųjų apie vyrų dalyvavimą/nedalyvavimą gimdyme, kažkodėl turi galvoje tik paskutiniąją stadiją, kai jau kūdikis keliauja į didįjį pasaulį. Gimdymas toli gražu nėra vien tai – tiesą sakant, tai gali būti net trumpiausioji dalis, santykiu 6:1. Yra dar toks dalykas, kaip sąrėmiai, kurie paprastai prasideda namuose, o va čia vyro dalyvavimas, jei tik yra įmanomas, sakyčiau, netgi būtinas – ir net ne dėl to, kad tai gimdymas, o tiesiog kaip elementari pagalba artimam žmogui.

Tradicinis klausimas iš gimdyme nedalyvavusių kolegų – ar baisu ten? Vienareikšmiškai sunku atsakyti, bet jei ir baisu, tai tikrai ne dėl kažkokių slasher filmus primenančių vaizdų – jei labai bijai, tikrai gali atsistoti, kad nieko baisaus nepamatytum. Šioje vietoje niekinėmis tampa ir baimės, kad dėl vyro dalyvavimo gimdyme ateityje pora patirs kažkokių seksualinių problemų. Problemos, jei tik kyla, kyla iš poros, o ne iš vieno jos narių dalyvavime ar nedalyvavime tokiame įvykyje.

O jei vis dėlto pasirenki nesidangstyti akių ir nestovėti galvūgalyje, nervingai smeigiant žvilgsnį į patį tolimiausią kampą? Na, nuskambės ciniškai, bet geresnio palyginimo nesugalvoju: tiesiog nepamatysite nieko tokio, ko nesate matę dorojant žūklės ar medžioklės laimikį. O va šitą dalyką (t.y. doroti laimikį) – turi sugebėti kiekvienas vyriškis (moteriškės, beje, taip pat ;)

Baisu – turbūt baisiausia pirmą kartą – dėl nepatyrimo ir nežinojimo, kas iš tiesų vyksta, dėl ko gali atsirasti klaidingos ir gąsdinančios interpretacijos (kitaip sakant, baimės akys didelės). Bet kuriuo atveju, manau, pirmasis dalyvavimas vyriškiui bus toks pats įtemptas, kaip ir pirmasis gimdymas pačiai tuoj-jau-mamai.

O po to atsiranda naujas gyvenimas :) Nors, kaip jau rašiau – ne pats gyvenimas, o tik naujas jo centras ;) Žinoma, pirmosiomis dienomis atsiranda naujų baimių – pavyzdžiui, kaip nesugadinti to neaiškaus miniatiūrinio knerkiančio padaro… Bet nereikia pernelyg panikuoti, nėra jie jau tokie trapūs, kaip atrodo – antraip žmonija juk nebūtų išgyvenusi ;)

Viską apibendrinant – taip, tai tikrai yra lifetime experience, kaip sako anie, iš anapus balos. Net jei ir tą experiencą galite patirti kelis kartus kartus gyvenime, turbūt. Tad finalinis patarimas – jei tik jūsų dama leidžia, būtinai dalyvaukite. Nualpsite tai nualpsite, bet vis bent keletą taškų tikrai užsidirbsite ;) Ne karmos taškų, skirtų pasimatuoti su kitais, o patirties taškų, kurie, kaip žinia, sunaudojami paties characterio levelinimuisi ;)

Bet nėra taisyklių be išimčių. Paskaitykite, ką neseniai sapnavau aš.

Žodžiu, sapnuoju, kad esu mieste. Pačiame centre, kur susikerta Goštauto ir J.Tumo-Vaižganto gatvės, stoviu prie Baltojo tilto deltos (o kaip kitaip pavadinti tą vietą, kur turėklai, rėminę tilto kraštus, ima ir plačiai išsišakoja, suformuodami tipišką ežero, į kurį įteka upė, kranto liniją?). Ankstyvas, bet žiemiškas vakaras – gal penkta valanda vakaro, bet jau tamsu.

Perėjus tiltą, vieta pasidaro kažkokia nepažįstama. Kažkokie medžiai… alėja… Viskas dar tamsiau… O paskui OP! – kaip sapne kad būna – imu ir atsirandu kažkur žiemiškame miške, pačioje dienos akyje… Kažkokiame šabakštyne,tiesą sakant.

Imu ieškoti kelio. Randu kažkokį miško taką, bandau keliauti juo, tik sniegas suplūktas, todėl labai slidu. Matyt, net ir sapne namie pamiršau YakTraxus ;)

Keliukas išveda prie tilto, pakabinto virš apačioje šniokščiančios itin sraunios upės. Žingsniuojant tiltu, šis siūbuoja, o virvės, į kurias dantis suleidęs žiemos speigas, grasinančiai traška.

Už tilto takas kyla aukštyn. Praeinu pro gana įspūdingas išvartas. Nežinau, kas čia per vieta, bet žinau, kad lipu į didelį kalną. Tikrai didelį.

Pagaliau pasiekęs viršūnę, “prisimenu” savo tikslą. Tai – apleista tvirtovė slėnyje. Sapno diktuojamoje atmintyje kažkas kirba, atrodo, tikrai žinau, kodėl aš ten vykstu, ir ką toje tvirtovėje rasiu…

Kažkaip lengvai – pernelyg lengvai – pasiekiu tvirtovę. Įspūdingas toks kompleksas, senoviškas. Su vidiniais tiltais. Šią akimirką prisimenu ir visos savo kelionės tikslą: pažvelgti pro vieną – pranašišką – langą. Žinau, kad per jį pamatysiu visą savo misijos kulminaciją – galutinį tikslą.

Surandu TĄ langą. Pažvelgiu per jį.

FAK! Dar vienas kalnas!!!

Iš to susinervinimo pabundu.

Kliedesys, ar ne? Ir aš taip manau. Bet… ar norėtumėte šį sapną pamatyti? Taip, būtent – pamatyti?

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.
.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.
.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

Miestas

Nepažįstama vieta

Kažkoks šabakštynas

Miško takas

Tiltas virš bedugnės

Už tilto takas kyla aukštyn

Praeinu pro gana įspūdingas išvartas

Nežinau, kas čia per vieta, bet žinau, kad lipu į didelį kalną. Tikrai didelį

Pagaliau pasiekęs viršūnę, "prisimenu" savo tikslą. Tai - apleista tvirtovė slėnyje.

Įspūdinga tokia tvirtovė, senoviška. Su vidiniais tiltais.

Visos kelionės tikslas - pažvelgti pro vieną, pranašišką, langą

FAK! Dar vienas kalnas!!! Iš to susinervinimo pabundu

Aha, išpleškinau dar vieną juostą su “monokliu”. Ir bent jau man tas soft focus asocijuojasi ne su kuo nors kitu, o su sapnais ir ta lunatiška sapnavimo-būdravimo būsena, kokia užpuola nepamiegojus dieną-dvi. Beje, žiema šiam efektui itin dėkinga – sniegas viską šviesina, padeda išdeginti, palengvina sukurti nerealumo, pasakiškumo įspūdį.

Esu žiauriai dėkingas Baltagalviui už paskolintą monoklinį objektyvą (su visu fotoaparatu). Atrodo, anksčiau ar vėliau teks tokį stiklą darytis/pirkti. Įsivaizduojate, kokie aktai gausis su tokiu efektu? ;)

Taigi, kas įdomesnio paskutiniajame pernykščiame numeryje?

Numerio tema – geriausi metų produktai. Čia apima ir paslaugas, programinę įrangą, žaisliukus, info resursus ir t.t. Žodžiu, sėdėjome prie židinio, grukšnojome kas vyną, kas brendį, kas viskį, žiūrėdami į liepsnas maloniai prisiminėme, ką šiemet patyrėme ar čiupinėjome geriausio…

NOT!!!

Keliskart rinkomės redakcijoje, nebuvo net arbatos (redakcija kaip tik kėlėsi į naujas patalpas, tad nebuvo ne tik arbatžolių, bet net ir normalių kėdžių), ginčijomės ir pliekėmės (“LG Optimus 2X”? Nu ką aš žinau… geriau jau dėkim “LG Optimus 3D”… Ką? Nesąmonė tas “Red Dead Redemption”! Dedam “Skyrimą” ir viskas!), kol galiausiai šiaip ne taip sutarėme…

BEVEIK NOT!

Jei jau visiškai rimtai, tai gana argumentuotai diskutavome ir bandėme prisiminti, su kuo įdomiausiu, vertingiausiu ir įsimintiniausiu susidūrėme šiemet. Bet arbatos ir normalių kėdžių vis tiek nebuvo :/

Kas čia toliau?.. A, reportažas iš “AppCamp“. Su Antanu darėme eksperimentą – jis atėjo jau beveik su komanda ir damušinėjo appsą, aš atėjau ir pradėjau nuo… ne, ne nuo nulio, bet nuo idėjos.

Abiems mums pasisekė. Antanas appsą pridavė, aš įrodžiau, kad komandą tokio renginio metu įmanoma susirinkti (bet paties appso nė nepradėjau. Geriau minkysime jį lėtai, bet kokybiškai). O visiems, kam smagu krapštyti savo išmaniuosius, apsilankyti “AppCampe” rekomenduoju. Juolab, kad renginys bent jau iki šiol buvo nemokamas.

Nepamainomasis Rokiškis šįkart filosofuoja apie “Google+”. Tiksliau, jį kažkoks kuklumo priepuolis ištiko, tai ne tiek pats pasakoja, kiek kitų klausinėja. Bet gavosi įdomiai.

Jaučiatės gyvenantys pernelyg privačiai? Tada “Foursquare” – kaip tik jums. Pranešk visam pasauliui, kur šią akimirką esi ir laimėk ten visokių virtualių lipdukų, titulų ir t.t.! Kokie nors naktiniai barai gal net taurę gėrimo ta proga pastatys…

O jei rimtai, tai visai fun. Ir jei chebra plačiau naudotų, būtų visai naudinga – galima būtų realiu laiku matyti, kur kas alutį šįvakar maukia, ar bent jau matyti kažkokias tendencijas, kur kas dažniau ar rečiau ganosi.

Kas dėl saugumo – na, naudojamas SSL, be to, tavo įsiregistravimus (angl. check-in) atseit mato tik tavo draugai (tipo, tie, kuriuos priimi į friendus, o ne visas platusis internetas).

Dar ten galima objektų merais tapti – tipo, aš ant šito, šito ir ano akmens lipu dažniausiai, aš jų karalius!!! TAI NIEKAS NEBANDOT DIDŽIOJOJE ALAUS KRAUTUVĖJE REGISTRUOTIS, AIŠKU???

Du gudrafonai, du straipsniai. “Nokia N9″ ir “Samsung Galaxy Note”.
Pirmasis – toks truputį keistas, bet visai teigiamas “Nokios” bandymas prastumti naują išmaniųjų valdymo paradigmą, antrasis – na, antrasis tikrai yra ž v ė r i s. Kodėl žvėris, suprasite paskaitę paskutinį jo apžvalgos skyrelį. Nors subjektyviai rekomenduoju paskaityti ir viską, kas yra prieš tai… ;)

Intervas. Kaip jau rašiau, man kažkaip sekasi su intervais. Šįkart – su tautiečiu, nuspėjusiu išmaniųjų telefonų bangą prieš keturis dešimtmečius. 81-erių metų vyriškis, kuriam iš išvaizdos neduotum daugiau 60-ies, kuris kalba kaip modernus trisdešimtmetis, ir ne tik naudojasi šiuolainiėmis IT, bet jas ir kuria.

Nemėgstu skambių žodžių, bet tikrai kažkas nerealaus, įvertinus visas aplinkybes.

Painiava su tais androidais. Vieni tik gudrafonams, kiti – tik planšetams, o va 4.0, sako, skirtas ir tiems, ir tiems… Ir viskas judama paprastumo link. Ne visai man tai patinka, bet dauguma userių turbūt džiaugsis…
Ta proga ir čiupinėjame Gūglio “ledų batonėlį”…

Dar ten numeryje yra apie daugiafunkcius įrenginius, apie tai, kaip žmonės įsivaizdavo šiandieninį pasaulį prieš keliasdešimt metų (ir kas iš to išėjo), apie tai, kokį įspūdį gudrafonai palieka pirmąkart juos maigantiems, ir dar šio to. Tai žodžiu – malonaus ir naudingo skaitymo, ar kaip ten…

P.S. A, ir dar yra padėkliukas kavai DVD diskas su keliais Charlie Chaplino filmais, Androido emuliatoriumi Windowsams, mokamo Avast! licencija ir dar visokio skaitmeninio gėrio, kurį patys galite užtingėti siųstis, todėl mes šį darbą atlikome už jus.

Ugnius Liogė gali paliudyti, ką aš kokiais 199x-aisiais galvojau apie elektroninę muziką :D Atsimenu, emailais ne tai kad pjovėmės, bet smagiai klaviatūromis žvanginome, kiekvienas savo tiesas įrodinėdami :)

Reikia tik padėkoti Ugniui už kantrybę ir supratingumą bendraujant su karštais jaunikliais (ir už patį bendravimą apskritai), bet galų gale ir man su amžiumi ir velniu uodegoje atsirado iš pradžių tolerancija, o vėliau net ir savotiškas susidomėjimas šia muzikos kryptimi.

Žodžiu, galima vynioti ilgai, galima – trumpai, bet aš pereisiu tiesiog prie reikalo: į Lietuvą atvažiuoja toks Utah Jazz. Ne, ne koks amerikonsų kašio klubo savininkas, o britas, grojantis tokį lengvą ir relaksuojantį drum&bass. Gal kiek ir per lengvą, bet va ta relaksacija daug ką atperka.

Pirmąkart šito vyruko kūrybą išgirdau pernai. Ir nors albumas buvo dar senesnis – 2010-ųjų „Vintage“, vis dėlto džiaugiuosi, kad pradėjau nuo jo. Nes brito debiutas „It’s a Jazz Thing“, kurį suklausiau vėliau, man visgi ne taip įstrigo. Nors įdomių vietų ir ten yra. Beje, pastarasis 2008-ųjų darbas gal net ir energingesnis.

Įspūdžio apie patį „Vintage“ diską kol kas dar nerašysiu – iki šiol jį sukdavau tik fone, ir susivyniodavo jis labai gerai. Bet manau, čia vienas iš tų diskų, kurie verti atskiro įrašo. Kas žino, gal kada ir prisiruošiu ;)

Iš giedro dangaus blykstelėję žaibai trenkė į Nekropolio Kalvą. Vienas žaibas atsimušė į antkapyje įspaustą bronzinę lentelę ir ištrynė pusę užrašo. Lijo akmenimis. Sukraujavo statulos. Keleto šventyklų kunigai pranešė apie paaukotas aukas be širdžių ir kepenų. Šakučių Barakuose, kur buvo apgyvendintas Miesto Dalinys, vis pasirodydavo Šėtonas. Devynis vakarus iš eilės virš Bastiono ratus suko juodi grifai. Po to vienas jų išvarė erelį, gyvenusį Popierinio Bokšto viršūnėje.
Astrologai atsisakė skaityti iš žvaigždžių, bijodami dėl savo gyvybių. Gatvėmis klaidžiojo pamišęs pranašas ir skelbė artėjančią pasaulio pabaigą. Bastioną paliko ne tik erelis, nuvyto ir gebenės ant tvirtovės pylimų, užleisdamos vietą vijokliniams augalams, kurie tiktai ryškiausioje saulės šviesoje atrodė ne visiškai juodi.

Bet taip atsitinka kiekvienais metais. Ir tik kvailiai visame kame įžiūri pranašiškus ženklus.

©1984 Glen Cook, “The Black Company”

Žinojau, kad kažką pamiršau.

O pamiršau pareklamuoti naujausiąjį NK numerį!

Taigi, kas įdomesnio?

Prisiminimai apie didžiausiąjį sporto renginį Lietuvoje. Kas per renginys? Žinoma, Europos vyrų krepšinio čempionatas. O prie ko čia NK, sakysite? O prie to, kad mes ten skaičiavome kabelių kilometražą, terabaitus ir panašius IT dalykėlius. Ir ar žinojote, kad čempionatas turėjo net ir savo erotinę svetainę? ;)

Lordas Sauronas padarė, regis, neįmanomą dalyką – palygino du nesulyginamus planšetus: itin biudžetinį, gamintą „Prestigio“, ir prabangų „Asusą“ su pridedamu klaviatūros moduliu, su papildoma batareike viduje. Ir žinote ką? Kiekvienas iš jų tikrai gali surasti pirkėją.

Dar kartą už ragų antenų čiupome išmaniąją televiziją. Šįkart – labiau pažintinis/ideologinis straipsnis, pasakojantis, kas vyksta ir kas bus toliau. O bus, panašu, mokslinė fantastika ir Barnio Stintsono buto interjero elementai, t.y. telikas kaip viena iš sienų, ir joje galima bus pasiekti visą namų kompiuterių ūkį. O dar įsivaizduokime „Kinect“ prijungimą prie viso šito reikalo…

Vėl neišvengėme 3D temos.Šįkart – telefonijoje: pristatome aparatą „LG Optimus 3D“. Tarp kitko, kokią savaitėlę čiupinėjau pats, tikrai patiko. Neturėčiau išmaniojo ir turėčiau daugiau pinigų – gal net pirkčiau: visgi smagus žaislas tos trys dimensijos, ypač, kai joms nereikia jokių papildomų akinių (aha, 3D telefone kuo puikiausiai įžvelgiamas plika akimi). Be to, fotografuoja ir filmuoja 3D formatu. Tik pamatyti rezultatams kompe ar kitur, žinoma, akinių jau reikia…

Įdomiausias numerio straipsnis, bent jau mano vertinimu – Steve’o Jobso istorija. Boooooring, sakysite? Gal ir būtų boring, bet… paskambinau Rokiškiui ir pasakiau: klausyk, parašyk apie Jobsą taip, kad net man, apple-skeptikui patiktų/ Ir parašė. Ir patiko… Ir nė neabejoju, kad patiks ir obuolio fanams, nors jų dievukas ten ir gerokai patraukiamas per dantį ;) Nes galutinė išvada, kad ir ką sakytum, teisinga: Jobsas buvo tikrai neeilinis žmogus, ir be jo šiuolaikinė kompiuterija nebūtų buvusi tokia, kokia yra dabar. Hau!

Mėgstu daryti intervus. Nes vis pavyksta užsirauti ant išties fantastiškų žmonių, su kuriais šiaip jau nesusidurčiau. Kada nors apie tai reikės atskiro įrašo, bet dabar – apie Olegą Lapiną.
Klausiu: o kaip reikia saugoti vaikus nuo pornuškės internete? O jis – tai kad nereikia saugoti. Aš – mirkt mirkt, o jis: normaliam, sveikam vaikui pornografija nerūpi. Saugoti reikia suaugusius ar tokiais tampančius.
Na ir pasakyk, kad neteisus… ;)

Geimai (o kaip be jų???). Šįkart – vėl Sauronas, ir vėl sporto tema. Retrospektyva ir esamos situacijos apžvalga. Ech, skaičiau ir prisiminiau antrąjį „Need for Speed II“ (1997) su ašara akyse… Kurio Sauronas kažkodėl nepaminėjo, berods…

Na ir pabaigai – konkursas. Kūrybinis. Ir dar – jo dėka galite prisidėti prie kompiuterinės lietuvių kalbos tobulinimo, taip sakant – ir miškas gimtoji kalba tau padėkos!

Ir žinoma, tai ne viskas, ką rasite šiame numeryje. Malonaus ir – svarbiausia – naudingo skaitymo!

P.S. Kalėdos – stebuklų metas. Ir atrodo, bent jau vienas stebuklas tikrai nutiks – artimiausias NK numeris turbūt, (tfu tfu tfu) pasirodys dar šiais metais! O jame – dar vienas įdomus intervas. Su internetuose jau nuskambėjusia ir iš tiesų – vėl – fantastiška asmenybe!

Bet va tebėra viena išimtis – peilių darymas.

Ne, nedarau jų nuolatos. Būna tarpų, kai po keletą mėnesių neprisiliečiu prie spaustuvų, medžio ir geležčių (nors negaliu sakyti, kad nė karto nepagalvoju apie visa tai ;) Ir visame šitame reikale man labiausia patinka, deja, ne pats procesas, o rezultatas…

Nuo (pirmojo ir) paskutiniojo įrašo šia tema, daryto prieš jau kiek daugiau nei metus, pagaminti vos trys peiliai:

Tiwaz Knife: užkaltas nerūdijančio plieno 95 mm Lauri, sudurtine rankena iš (atrodo) slyvos ir vyšnios. Universalus peilis.

SharpShark Knife: įleistinis 58 mm Lauri Mini Kitchen, sudurtine rankena iš slyvos ir šermukšnio. Peilis smulkiems virtuvės darbams.

Fehu Knife: įleistinis 165 mm Lauri fillet su stirnino rago rankena. Dekoratyvinis peilis laiškams atidatinėti ;)

Laukia dar trys – jau suklijuotas (heh, kažkoks produktyvus mėnuo pasitaikė ;) 140 mm Ulu su obels rankena, dar vienas nerūdijančio plieno 95 mm Lauri (pagaliau ne dovanoms, o sau ;) ir nepaprastai patogiu per praktinius bandymus pasirodęs Lauri Skinner PT.

Nė vienas peilis nėra pagamintas savarankiškai. Kaip jau sakiau, aš ir rankdarbiai – sunkiai suderinami dalykai, todėl visą laiką kviečiuosi šalia budėti budrią Blondie akį. Taip, žinau, geriausiai plaukti išmoksti, kai tiesiog esi įmestamas į vandenį, bet kažkaip taip… žodžiu, kol galiu, tol mokausi ne tik iš savo, bet ir iš kitų klaidų ;)

O žinote, kas labiausiai erzina visame šitame peilių gamybos reikale reikale?

Dažniausias komentaras – „haha, o kartais leidimo šitam nereikia??“

Į šitą visiems pernelyg susirūpinusiems, kartą ir bent jau kuriam laikui norėčiau atsakyti:

EKSPERTŲ KOMISIJOS DAIKTŲ, ĮRENGINIŲ MODELIAMS GINKLAMS BEI KONKREČIAI JŲ KATEGORIJAI PRISKIRTI 2005 m. KOVO 7 d. posėdžio PROTOKOLO IŠRAŠAS
NUTARTA:
1. 2004 m. vasario 11 d. posėdžio protokolo (Žin., 2004, Nr.32-1050) 3 punktas pripažįstamas netekusiu galios.
Žuvies dorojimo, turistiniai, medžiokliniai, koviniai, „išgyvenimo” (survivor) peiliai ginklams nepriskiriami.
Sportinės paskirties įrankiai taip pat, kaip ir ūkinės bei buitinės paskirties įrankiai, ginklams nepriskiriami.

D kategorijos nešaunamiesiems ginklams priskiriami:

kardai, kalavijai, durklai, stiletai, durtuvai, špagos;

koviniai kirviai, alebardos, koviniai dalgiai, kovinės ietys, kovinės šakės;

svaidomieji peiliai;

smogti pritaikyti ginklai:

įrankiai, kuriuose smūgiui sustiprinti smogiantysis elementas pritvirtinamas lanksčia arba spyruokliuojančia jungtimi – koviniai spragilai, nunčakai;

kuokos ir vėzdai.

Daugiau jau atrinktos informacijos galima pasiskaityti čia.

Kas nesuprato – papjauti galima ir popieriaus lapu, valu, Šveicarijos armijos peiliuku, skardos gabalu ar plastikine liniuote, bet tai nereiškia, kad norint įsigyti prekių „Senukuose“, žūklės ar kanceliarinių prekių parduotuvėse, jums reikės turėti leidimą ginklui.

Tai tiek. Ačiū už dėmesį, einu Ulu rankenos šlifuot…