Apie tuos šmikius, kurie žino tokius terminus, kaip baltos spalvos balansas, diafragma ir išlaikymas, išvis nekalbu… ;)

Bet kadangi laikas nuo laiko vis kas nors paklausia, nuo ko geriausia būtų pradėti mokytis fotografuoti, tai čia jau kiek pačiupinėtas ir nuoširdžiai rekomenduojamas literatūros sąrašas:

Įspėjimas: man tikrai nelengva patarti, nuo ko pradėti, nes pats pradėjau visiškai nuo nulio, ir daug dalykų teko išrasti pačiam. Todėl apie metodinį priėjimą kas-po-ko visiškai neįsivaizduoju. Tiesiog dėlioju tokia tvarka, kokia dabar norėčiau, kad būčiau atradęs jas pats.

Michael O’Brian, Norma Sibley – The Photographic Eye: Learning to See with a Camera
EN

Žmogaus akies ir fotoaparato objektyvo matomi vaizdai smarkiai skiriasi. Be to, žmogus mato ne tik akimis, bet ir smegenimis, tad ši knyga – teorinis/ideologinis įvadas į tai, kas yra fotografija, kur čia slypi visokie psichologiniai dalykai ir taip tarsi dėstomas fotografijos kursas. Kas smagu, kad skaitytojui pateikiamos užduotys, pratimai.

Knyga sena – pirmasis leidimas 1988-ų metų, tad apie skaitmeninę fotografiją, savaime suprantama, nekalbama. Bet tuo ir gerai – atmetus šiais laikais pamirštus tokius analoginės fotografijos aspektus, kaip savarankiškas nuotraukų „spaudimas“ (ar kaip lietuviškai yra „print“?) didintuvu, vis tiek matosi, kad bendri fotografijos principai išlieka nepasikeitę.

Dar vienas privalumas – visoje knygoje nėra nė vienos spalvotos nuotraukos. Nežinau kaip kitiems, bet mano mokymuisi tai buvo labai didelė pagalba.

Be abejo, knyga bus naudinga ir iš naujo atradusiems analoginę fotografiją. Su visomis negatyvų ryškinimo dėžutėmis ir sėdėjimais romantiškoje raudonoje šviesoje ;)

Graeme Harris, John Garrett – Išsamus fotografijos kursas
LT | EN

Turbūt naudingiausias vadovėlis pradedančiajam, bet savo visiškai nepamokslaujančiu tonu puikiai tinkantis ir jau patyrusiam fotografuotojui – juk jei tavo fotostažas ne keli dešimtmečiai, turbūt visada atrasi, ko dar nežinai.

Beveik jokios ideologijos, tik sausa, gerai išfiltruota praktinė informacija „spausk taip, nes bus gerai todėl, kad…“

Tiems, kas nori pramokti fotografuoti greitai ir be jokių gilesnių klausimų – pati ta knyga.

Scott Kelby – Skaitmeninė fotografija
LT LT LT | EN

Turbūt linksmiausias fotografijos vadovas :) Nedidelių apimčių knygelė(s) su gražiomis pavyzdinėmis nuotraukomis ir gausiu humoru tykštančiu tekstu. Bėda ta, kad per visus juokelius ir literatūrines vingrybes tampa sunku išsigliaudyti ir įsiminti esmines detales.

Didžiausias knygų pliusas – gyvai, gyvenimiškai ir įkyriai kalami kokybiško kadro principai: aštrus fokusas, tiesus horizontas, trečdalių taisyklė ir kiti dalykai, kurių naujokai savo nuotraukų komentaruose negali pakęsti :) Turbūt būtent šios knygos dėka nė karto nesu sulaukęs tokios pastabos, kaip kad „lygink horizontą!“ :D

Bryan Peterson – Susipažinkite: ekspozicija
Bryan Peterson – Susipažinkite: išlaikymas
LT LT | EN EN

Knygos jau truputį pažengusiems. „Išlaikymo“ atveju kiek abejoju dėl labai didelio naudingumo koeficiento, nes tokius dalykus, kurie demonstruojami knygoje, kažkaip nesunkiai atrandi ar išmąstai pats, o realybėje ir nelabai dažnai naudoji. Žinoma, visada galima naudoti kaip gerą idėjų katalogą, nes visko prisiminti tikrai neįmanoma.

Didelis abiejų knygų pliusas tame, kad skatina į kadrą žvelgti kūrybiškai, maksimaliai išnaudoti fotografavimo aplinkybes, kurios tikrai ne visada būna idealios.

Michael Freeman – Fotografo akis
LT | EN

Aukštesniojo lygio fotografijos knyga, skirta jau gana rimtai pažengusiems. Jei daryti paraleles su matematika, tai būtų turbūt kažkas tarp vyresnių klasių programų ir žemesnių universiteto kursų studijų.

Arba – vadovėlis tiems, kas mėgsta į fotografiją žiūrėti ne iš emocinės, bet iš loginės pusės. Daug pavyzdžių, daug schemų, ryški logika, lengvai akademinis tonas.

Beje, taip pat labai gerai skatina kūrybiškai praktišką požiūrį į kompoziciją.

O ką (ir kodėl) galite parekomenduoti Jūs?

Turbūt visi geimeriai su nostalgija prisimena savo pirmąjį žaidimą. Ar jei ne patį pirmąjį, tai bent jau TĄ PIRMĄJĮ, kuris ir sužalojo gyvenimą užkabino.

Mano pirmieji buvo „Grand Prix Circuit“ (net 16 spalvų(!) – pirmo asmens Formulės-1 lenktynių simuliatorius, šiek tiek stabdęs ant 286-o kompo ir kažkuri „Tetrio“ inkarnacija su šokančiais nykštukais. Bet pirmas geimas, gerokai dėjęs per smegenis – pirmo asmens RPG „Might & Magic VI: Mandate of Heaven“.
Dėjęs taip, kad dar ir dabar neišeina jo iš ten iškrapštyti…

Tiesą sakant, tai buvo mano pirmasis sąmoningas žingsnis į RPG pasaulį. Galbūt todėl , kad pirmasis mano RPG žaidimas buvo ne “tikrasis” PnP* RPG, o cRPG**, tai priešingai nei dauguma RPGistų, ir dabar neniekinu cRPG, o, tiesą sakant, juos net labiau mėgstu.

Tai kuo toks fantastiškas tas „M&M6“?
Be abejo, čia sunku kalbėti apie vertinimo objektyvumą, nes stambus žaidimo koziris – sentimentai. Bent jau man kiekvienąkart (su poros-trejeto metų pertrauka) pasileidžiant, atsiranda tas jausmas, lyg po ilgo bastymosi pasaulyje, sugrįžti namo – kur visos vietovės pažįstamos, ginklai matyti, ir net vietiniai gobnikai tokie savi, kad net ir kažkiek mieli :)

Žaidimo pasaulis išties masyvus – 15 tikrai nemažų žemėlapių, po kuriuos galima vaikščioti (ar skraidyti) visiškai laisvai, be to, egzistuoja paros laiko kaita (naktį ar požemiuose sunkiai apsieinama be fakelo ar kt. šviesos šaltinio), netgi atmosferiniai reiškiniai – rūkas ankstyvą rytą pajūryje, sniego pūga viršukalnėse ir pan.

Ir patikėkite, tokių dalykėlių gūdžiais 1998-aisiais, kai pasirodė šitas grajus (o pradėtas kurti jis buvo iš viso 1996-aisiais) žaidimuose nepasitaikydavo dažnai… Tiesą sakant, dabar prisimenu tik vieną pavyzdį – „Elder Scrolls II: Daggerfall“.

Žaidimo grafika – dalinai 3D (t.y. landšaftas, pastatai – daugmaž „Doom“ lygio 3D objektai), NPC, kai kurie objektai (medžiai, laivai, akmenys ir pan.) – sprite‘iniai. Koloritas – labai gyvas, iš tiesų jautiesi patekęs į fantasy pasaulį, bet – kas svarbiausia – tuo gyvumu bei spalvingumu nepersistengta taip, kaip kokiame nors „Heroes of Might & Magic IV“, kur obisidiano juodumo nekromanto pilis styro smaragdo žalumo pievelėje…

Didelę įtaką daro ir garsinis apipavidalinimas. Nors patys žaidimo garsai nėra ypatingi, bet foninė muzika – fantastiška. Idealiai atlieka savo vaidmenį – sukuria atmosferą, iliustruoja aplinką – rami ir netgi linksma nedideliame miestelyje, niūroka aukštikalnių sniegynuose, baugi – požemiuose. Man tai buvo turbūt pirmas žaidimas, kurio garso takelio norėjosi klausytis ir atskirai, nežaidžiant.

Scenarijus. Iš vienos pusės – linijinis ir klišinis, iš kitos – pakankamai kokybiškas, ir kai kurie vingiai tikrai sugeba nustebinti (deja, vėlesnėse dalyse tuo jau pradedama piktnaudžiauti). Multipabaigų ir kelių būdų įveikti tą patį questą nėra (na, oficialių kelių būdų. Apie workaroundus nekalbam ;), bet tai kažkaip pernelyg nekliūna.

Žaidimas tikrai nėra lengvas. Ir vardan sąžiningumo reikia pasakyti, kad sudėtingumas kuriamas pakankamai pigiu keliu, tai yra – priešų legionais. Kiekybė tokia, kad nemaža dalis žaidimo laiko švaistoma skerdžiant šimtus sprite’ų.
Iš kitos pusės, čia yra kažkoks realybės atspindys, kai labai labai kažko nori, bet vis dėlto tai ne tavo nosiai (blemba, drakonų dykuma… gal 15 minučių daužai vieną, kol pusgyvis susirenki iškritusį lobį, o tolumoje malasi dar keliasdešimt tokių ugnimi kvėpuojančių driežų. Išdaužęs, būtum milijonierius, bet…)

Savo pasirodymo metu žaidimas turėjo pakankamai klaidų. Kai kurias galima buvo naudoti kaip „patobulinimus“, pvz., šaudyti per durų tarpą: priešai malasi kitapus, tu po siaurutį tarpelį juos matai ir baksnoji strėlėmis, o jie tavęs nepasiekia. Arba kartais suveikdavo kažkoks exploitas, kai galėdavai savo lygį kelti iki neribotų aukštumų ar išmokyti bet kurios klasės veikėją nesuderinamų magijos mokyklų – bukas riteris raumenų kalnas, gydomosios ir tuo pačiu juodosios magijos magistras? No problemo!

Kai kas nors prašo parekomenduoti “kokį nors gerą cRPG”, kiekvienąkart susimąstau – kurią „M&M“ dalį rekomenduoti? „M&M VI“ – pradedančiajam gali pasirodyti kiek per ilgas, per sunkus ir to pasekoje – nuobodus, „M&M VII“ – su geresne, ko gero, priimtinesne grafika, bet labai jau trumpas ir gerokai “šaltesnis”, „M&M VIII“ – su logiškiausiu scenarijumi iš visos serijos, bet užtat beveik visiškai praradęs tą “jaukiąją” „M&M VI“ dvasią… Ir dažniausiai galų gale rekomenduoju „M&M VI“. Tegul žmogus bent pabando. Gal jam užteks tiek užsispyrimo, kad pražaistų iki tol, kol jį pradės iš tiesų vežti…

Kodėl dabar čia prakalbau apie visą šitą iškaseną? Todėl kad senų žaidimų parduotuvėje „Good Old Games“ visą šį savaitgalį „Might&Magic“ visatos žaidimams taikoma 50% nuolaida. Dešimt klasika tapusių vaidmenų ir ėjimų strategijos žaidimų, kurie kainuoja 3-5 JAV dolerius. Ir visa tai – sutvarkyta, kad veiktų „Windows XP“, „Windows Vista“ ir „Windows 7“, o kaip rodo praktiniai bandymai – ir su „Wine“. Forumuose mačiau, kad lyg ir su kažkokiu ten OS X emuliatoriumi galima pasileisti.

Žodžiu, nepraleiskit progos prisiliesti prie klasikos ;)

__________
*PnP RPG – pen-and-paper role playing game. Kai nerdai sėdi aplink stalą, mėto kauliukus, pasakoja vieni kitiems, ką daro jų personažai ir visi mato pasaulį, kuriame vyksta veiksmas, vien savo fantazijos pagalba.
**cRPG – computer role playing game. Kai geekai sėdi prie kompo, kliksi pele į visokius objektus ekrane ir renkasi personažo dialogų variantus iš pateikiamo sąrašo.

Carmageddon: tegul kraujas liejasi laisvai!

Vienas skaitytinesnių lietuviškų portalų Pinigų Karta publikavo Gintaro Gimžausko (beje, NK ex-redaktoriaus) straipsnį apie kompiuterinius žaidimus. O man ši tema, panašu, neišgydomai jautri. Tai…

Įsivaizduokite tokią sceną:
Keliolika ratu susėdusių žmonių. Vienas atsistoja ir pradeda:
- Sveiki, mane vadina Adžiu.
Choras:
- Sveikas, Adi!
Gilus įkvėpimas ir…
- Aš esu… geimeris!

Turiu 15 metų geimerio stažą, esu pabuvojęs ne tik žaidėjo, bet ir profesionalaus žaidimų kūrėjo rolėse.

Bet netikiu, kad kompiuteriniai žaidimai gali tapti problema vien dėl to, kad tai yra kompiuteriniai žaidimai. Visiškai nepriklausomai, ar tai taikus “The Sims“, kur reikia rūpintis žmogeliuko gyvenimo gerove, ar tai – “Postal“, kur norint pereiti į kitą lygį, reikia išžudyti atitinkamą procentą miestelio populiacijos.

Nes vaikystėje ir paauglystėje tiek rūpinausi virtualaus žmogeliuko buitimi, tiek skerdžiau virtualius Amerikos miestelius, bet kažkaip realiame gyvenime turiu ir žmoną (na OK, ji irgi kažkiek geimerė), ir vaiką, o dar ir nė vienos baudos už netinkamai priparkuotą automobilį ar pan. iki šiol nesu gavęs (čia turint omenyje, kad “Carmageddon” – vienas mano mėgstamiausių žaidimų ;)

Taip, pažįstu bent kelis žmones, kurie per kompiuterinius žaidimus kiek apsigadino savo gyvenimus. Bet visais atvejais problema buvo ne žaidimai, o patys žmonės. Nebūtų buvę žaidimų, būtų kitų trukdžiusių veiklų.

Beveik per kiekvieną NK intervą klausinėju pašnekovų – o ką galvojate apie kompiuterinius žaidimus? Nedaug dar žmonių apklausta, bet nė vienas nepasakė manantis, kad jie daro kažkokią žalą. Buvo manančių, kad tai – laiko švaistymas (A. Bačiulis), buvo netikėtai atrastų geimerių (aha, psichologas Olegas Lapinas!), buvo žaidimų kūrėjas (P. Liekis) kurio klausti, ką jis mano apie žaidimų naudą ar žalą, savaime suprantama, būtų buvę beprasmiška ;) Ir buvo 81-erių metų profesorius, kuris pasakė būtent tai, ką pats sau mažiausiai dešimtmetį gromuliuoju:

Aš pats nežaidžiu – neturiu tam laiko, bet į juos žiūriu teigiamai. Kodėl? Nes vis dėlto tai intelektualus žaidimas, jei jis įtraukia kurti naujus produktus. Net jei ir vien „išeini palakstyti ir pašaudyti“ – jei tik turi laiko, kodėl gi ne? Galų gale juk jaunimui reikia prasiblaškyti.

Kai kas sako, kad tai – tarsi kompiuteriniai narkotikai. Bet juk viskas, kas tik per daug, yra negerai. Man štai kadaise mokykloje kažkaip trenkė į galvą skaityti knygas apie indėnus. Buvo taip, kad mečiau mokytis, ir tik prieš važiuodamas namo (mokiausi gimnazijoje, toli nuo namų) pastebėjau, kad man su pažymiais nekas… Staigiai susigriebiau ir kažkiek išsitaisiau.

Ką noriu pasakyti – ir knygų skaitymas gali tapti žalingas. Gi būdavo – „Vinetu“ ten šeši tomai, dar ten kažkas… ir dar kaip skaitydavau – gamtos vaizdelius praleidi ir skaitai ten, kur šaudosi… Taigi čia tas pats, tik kitoje terpėje!

[...]

Tam, kuris iš viso žioplas, tu rodyk nerodęs – jam vis tiek neliks galvoje. O tam, kuris galvoja, gal pažaidus kas nors ir atsiras galvoje, gal jis tas idėjas panaudos vėliau, jau būdamas didesnis ir kurdamas kokį rimtą produktą?

Tiesą sakant, L. Telksnys papasakojo mano paties patirtį. Gimiau tokiu įdomiu laiku, kad dar suspėjau išmėginti ir knygų, ir kompiuterinių žaidimų spąstus. Jaunesnėse klasėse visai džiugiai sirgdavau, nes tada galėdavau netrukdomas visą dieną skaityti knygas. Vyresnėse klasėse buvo epizodų, kai neparuošdavau namų darbų, nes “Command & Conquer: Red Alert” skirmish režime neegzistavo išsaugojimo funkcija, todėl, priklausomai nuo pasirinktos paties žaidimo konfigūracijos, tekdavo pažaisti ir po tris valandas ar panašiai.

Ir ką? Nesulaukėjau, nepraradau socialinių įgūdžių, net ir mokslai iš tiesų nenukentėjo – čia gal gerai, kad kompas namie atsirado dar toli iki sesijos (aha, VTGTM Licėjuje, kur mokiausi, mokslo metai buvo skirstomi ne į trimestrus, bet į semestrus, ir kiekvieno pabaigoje būdavo sesija su 2-3 egzaminais). Nes pirmasis įdomumas aprimo, o toliau viskas kažkaip visiškai natūraliai gavosi saikingai, kaip ir su knygomis.

Grįžtant prie G.Gimžausko straipsnio – daug kur su juo sutinku, net ir su neigiamais kompiuterinių žaidimų apsektais, kurie, tiesą sakant, ir taip akivaizdūs.

O kas labiausiai kliūna?

Kokius kompiuterinius žaidimus rinktis?

- Pirmiausia reiktų nuspręsti, kokie kompiuteriniai žaidimai yra priimtini jūsų namuose. Jei bus nutarta, kad prievarta juose nepageidautina – paaiškinkite vaikams savo sprendimo priežastis ir pasistenkite, kad jie jas suprastų.

- Prieš perkant kompiuterinį žaidimą patartina perskaityti jo apžvalgą internete, pasižiūrėti, kokiai amžiaus grupei jis skirtas, išsiaiškinti, koks jo žanras bei vartotojų įvertinimai.

- Įvertinkite savo vaiko subrendimo lygį ir pagal tai pirkite tik jam tinkančius kompiuterinius žaidimus. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad chronologinis amžius nebūtinai atspindi atitinkamą asmenybės brandos etapą.

- Ieškokite žaidimų, kuriuos reikėtų žaisti keliems asmenims – paskatinsite komandinio darbo įgūdžių ugdymą.

Nei tu objektyviai nuspręsi, kas tavo vaikui labiausiai tinka, nei tu sukontroliuosi, ką jis iš tiesų žaidžia. Nori tu to ar nenori, vaikas pasirinks pats, net ir prieš tavo valią.

Mano vertinimu (ir asmenine patirtimi!), daug efektyviau ne ką nors principingai drausti, o tiesiog artimai ir nuoširdžiai bendrauti su savo vaikiu – kad ne kažką apriboti, o suvokti, kodėl jis tą daro. Netikiu, kad vaikai savaime gali tapti durnesniais už tėvus. Nes žmonija, šiaip ar taip, kažkaip išgyveno ;)

Su žaidimais – kaip ir su knygomis ar su filmais: turi perskaityti/pamatyti/peržaisti daug šlamšto, kad atrastum kažką gero. Ir tas atradimo/išfiltravimo mechanizmas turi išsiugdyti kiekvienam skaitytojui/žiūrovui/žaidėjui pačiam – tokio dalyko niekaip neįmanoma įdiegti. Pavyzdys yra gerai, bet asmeninė patirtis ir asmeniniai kriterijai čia neišvengiami.

Tai ta proga – IDKFA ir labanakt! ;)

TAA-DA-DAM! TAA-DA-DAM! TA-TA-TA-TAA-DA-DAM!

Pirmas, per koncertą priėjęs prie manęs ir pasakęs, koks gabalas skamba iliustracijos paraše, laimi bokalą alaus ;)

Sąrašas pildysis, jūs tik siūlykite ;)

P.S. Čia apie paauglystę. Vaikystei renkamas atskiras įrašas ;)

"Riedančios uolos" tokios pat stilingos, kaip ir Lemmy šioje nuotraukoje. Tikrai tikrai!

Ko jau ko, bet kad „Riedančias Uolas“ kada nors STILINGUMU apkaltins – nesitikėjau…

Bet prieš internetus nepapūsi. Tad klaupiuosi ir šnabždu tas septynias savo nuodėmes…

1. Tinklaraštauju nuo 2005-01-03, kai Naz man parašė TVS mano pirmajam tinklaraščiui, „Tamsu dar…“. Prieš tai daugiausia rašiau recenzijas, straipsnius ir reportažus į „Ferrum“.

2. Kiek atsimenu, manęs vaikystėje niekas neklausinėjo, kuo noriu būti. Todėl ir iki šiol nežinau, kuo norėjau būti, bet netyčia tapau žurnalistu. Tiesą sakant, tapau nejučiomis, ir pradėjau ne nuo kokios kitos, o būtent nuo redaktoriaus pozicijos – mano antrasis darbas buvo portalo takas.lt naujienų redaktorius :D
Tiesa, neseniai prisiminiau, kad redaktoriauti pradėjau dar 5 ar 6 klasėje – buvau pirmojo mūsų klasės sienlaikraščio vyr.red ;)

3. Iš visų alkoholinių gėrimų savo malonumui vartoju tik alų. Nes kitkas man neskanu. Ypač degtinė. Taip pat – nemėgstu saldumynų. Nors kartą į kelis mėnesius užplaukia, kai galiu suryti porą šokolado plytelių per dieną.

4. Nemėgstu aukštų temperatūrų. Jei rinktis tarp +30°C ir -30°C, aš tik už antrąjį variantą. Optimali temperatūra man – tarp -10°C ir 0°C.

5. Muzikoje, kinematografijoje ir fotografijoje man svarbiausia atmosfera. Tema – antraeilis, siužetas – trečiaeilis dalykas. Dėl to aš dažniau skaitau jau skaitytas ir pamėgtas knygas (taip pat – matytus ir pamėgtus filmus ir girdėtus bei pamėgtus albumus), nei ieškau naujų. „Žiedų valdovo“, „Juodosios gvardijos“ ir Sapkowskio „Raganiaus“ ciklus suskaitau bent kartą į metus.
Dėl tos pačios priežasties man visiškai nebaisūs spoileriai, o frazė „na bet aš nespoilinsiu“ sukelia išankstines pagirias. Brangieji, man nesvarbu, kas bus, man svarbu, kaip tai bus parodyta ;)

6. Nors šiame tinklaraštyje (ypač paskutiniu metu) yra nemažai įrašų apie fotografiją, iš tiesų didžiu fotografu nesijaučiu. Taip, vienu metu uždarbiavau laisvuoju ietininku kelioms naujienų agentūroms (ir mečiau, kai pajutau, kad darbas kenkia hobiui), bet tai – tik hobis. Apie kurį, žinoma, galiu kalbėti ir kalbėti :)

7. Mėgstamiausias mano (darbo) žanras – interviu. Žiauriai mėgstu kalbėtis su įdomiais žmonėmis. Apie viską. O paskui tą pokalbį perpasakoti kitiems. Pletkininkavimo užuomazgos? Galbūt ;)
Bet žiauriai nemėgstu šifruoti intervų. Todėl pirmam, kas sukurs gerai veikiantį lietuvių kalbos autodešifratorių, pasižadu kas mėnesį pastatyti po puskibirį alaus – iki gyvos jo ar mano galvos ;)

Hm, kam čia savo ruožtu pakabinti „stilingo tinklaraščio“ akmenį po kaklu?.. OK, tebūnie šie:

in – turbūt daugiausiai keliaujantis mano pažįstamas žmogus. Jei tik dažniau rašytų…
Igelio kulinarinis blogas – rašyti kulinarinį tinklaraštį tokiu stiliuku? Pagarba! Beje, jei ką, rašo plaukuotosios-krūtinės-lyties atstovas.
Kiras horror – argumentuojančio(!) mizantropo tinklaraštis apie siaubo, bet kartais ir visiškai ne, filmus. Paprastai tų, kuriuos įvertina geriausiai, pats nežiūriu, bet žmogus (o dar ir turbūt vienas ryškiausių lietuviško grindcore veidų) moka įkalti intrigą.
Nėr gyvenimo – va čia tai aiškus blogo stiliukas. Lengvas nihilizmas, sveika mizantropija, bet su autorės kruopščiai slepiama optimizmo gaidele ;)
Piknikas istorijos šalikelėje – istorijos mėgėjo, fantasto, kolekcionieriaus, „juodojo archeologo“ (che che ;) ir „Verslo klasės“ autoriaus tinklaraštis, daugiausia apie istoriją. Nežinau, nebespėju sekti šiuolaikinės lietuviškosios tinklaraštijos, bet kažkuriuo metu Piknikas buvo tikrai įdomiausias tinklaraštis apie Lietuvos istoriją.
Polububijus – fotografas-stalkeris, surandantis įdomių apleistų vietų net ir čia pat po nosimi, Vilniuje.
Nieko naujo – dar vienas stalkeriškas tinklaraštis. Apimantis ne vien Lietuvos teritorijas.
VU Gidas – turbūt išsamiausias tinklaraštis apie Vilniaus universitetą ir patį Vilnių. Tik, tiesa, paskutiniu metu kiek nuleipęs…

Visi kiti – patys kalti, kad arba tinklaraščių neberašot, arba darote tai pernelyg begėdiškai retai. Arba tiesiog jus pamiršau.

Aha, o dabar – neišvengiamas akcijos disclaimeris:

Dėl paskutiniojo punkto – labai tikiuosi, kad šiuolaikinės technologijos kažkokius mistišku būdu pačios Jums praneš apie šį Jūsų įtraukimą į akciją. Nes labai atsiprašau, bet tiesiog gaila laiko ieškoti tų asmenybių kontaktų, kurių nepažįstu, ir kurie akivaizdžiai slapstosi.

Bet prie tokios temeperatūros net ir namie sėdint, galima prisigalvoti, ką linksmo galima nuveikti ;)

Pavyzdžiui… šaldyti muilo burbulus ;)

Arba… simuliuoti geizerius ;)

Dar galima pasidaryti spalvotų ledo dekoracijų.

Kas dar ką gali pasiūlyti? ;)

Užsibrėžiau tikslą – nukeliauti į numylėtąsias Dusetas. Bet ne taip jau ir lengva… Trečią savaitę klajoju, ir kol kas tik iki Molėtų prisikapsčiau. Vis tai medienos, tai odos pritrūksta… Nelengva.
Bet va, poilsiui netoli Molėtų trobelę susirenčiau.
Ir ar žinojote, kad aplink Molėtus prisiveisę drakonų?..

- Spėk, ką dabar veikiu?
- Nu?
- Daužau trolį kaip tik prie tavo namo.
- ? Vėl gopnikų aplink mano namus prisiveisė? :)

Pastarasis pokalbis su Baltagalviu vyko per GTalk. Bo atradau naują žaidimą – „Parallel Kingdom“. Žaidimą, pritaikytą planšetėms ir išmaniesiems, į kurį dėmesį atkreipė ir Mashable.com.

Ar žinojote, kad aplink Molėtus prisiveisę drakonų?..

Techninis žaidimo įgyvendinimas gana nesudėtingas – imame Google Maps, ant jo atsitiktinai generuojame objektus ir pabaisas, ir į tokį pasaulį suleidžiame žaidėjus. O toliau – jau viskas jų pačių valioje.

Žaidėjai puola statyti miestus, kurti karalystes, niautis tarpusavyje (vienas prieš vieną, keli prieš kelis, keli prieš vieną, karalystė prieš karalystę ir t.t.)

Skamba primityviai, bet kabliukas vis dėlto yra. Pavyzdžiui, kai vaikščiodamas paupiu su šypsena prisimeni, kad va, aname pasaulyje lygiai šioje pačioje vietoje lenkei drakoną, ir iš jo taip visai neblogai lobių išbvyrėjo, arba kaip Šnipiškėse daužei gobnikų trolių šutvę. Nes jie neleido medžių kirsti. Nes jie “žalieji” mat.

Žaidimas kaip ir nemokamas, bet ilgainiui, norint savo personažą levelint, tenka mokėti – pirkti resursus (maistą), kurie sunaudojami levelinimui. Žinoma, suteikiama alternatyva tų resursų įsigyti ir kitaip – pirkti juos ne už realią, bet už žaidimo valiutą (auksą) ar kitus žaidimo resursus (medieną, geležį, valytą ar nevalytą naftą, kristalus, odas ir t.t.), bet kai pasižiūri “valiutų” kursus… Ne, už ~20 litų apsirūpinti kokiems dvidešimčiai lygių (kas pasiekiama per mėnesį ar du) – turbūt optimaliausias variantas. Nes priešingu atveju tektų arti kaip tiems legendiniams “World of Warcraft” kiniečiams.

Štai taip atrodo Antakalnis. Siaučia vilkų gaujos, esu įkūręs golemų faktoriją ;)

Ką galima veikti žaidime?

Daug ką. Galima plėsti jau esamos karalystės ribas, galima kurti savo karalystę, galima rinkti resursus, užsiiminėti amatais, kariauti, medžioti, keliauti, statyti pastatus.

Keliauti dar niekieno neužimtomis teritorijomis – sunkiausia. Mat judėti žaidime galima ne visai laisvai, o “per” vėliavas. Pastatai vėliavą, gauni tam tikrą plotą, kiek gali aplink ją judėti, eini prie to ploto krašto, ten statai naują vėliavą, ir ciklas kartojasi. O vėliavos statomos ne iš oro, tam reikia medienos ir odos (juk logiška – reikia baslio, ir kad kažkas ant jo plevėsuotų). Tad realiai kelionė susiveda į medžioklę ir medkirtystę.

Monotonijos žaidime nemažai, bet ji tokia gana raminanti. Yra ir intrigų. Ką, savo vėliavomis man praėjimą užstatei? Na palauk, aš tave visą savo vėliavomis apjuosiu! (vėliavos yra kelių tipų – viešos, kuriomis gali keliauti visi, ir privačios – kuriomis gali keliauti tik jų savininkas ar asmuo, gavęs to statytojo leidimą). Kovos dėl resursų, mėgstamų vietų realiame pasaulyje (kaip tu drįsai įsikurti prie Tverečiaus gatvės??? juk aš šitą mokyklą lankiau!!!) ir panašiai.

Kaip atrodo tikras didmiestis, šiuo atveju - Kölnas.

Didžiausias privalumas – tai žaidimas tinginiams. Visos kelionės vyksta tik erane – ačiū dievams, norint pasistatyti vėliavą ar namą kur nors ties Pūčkorių atodanga, savo fizinio kūno su gudrafonu rankoje tempti į pačius Pūčkorius nereikia.

Minusas – žaidimui vis dėlto reikalingas interneto ryšys. Palyginus nedaug – realiai serveryje saugomi tik žaidėjų profiliai ir objektų koordinatės – bet šiais brangaus mobiliojo interneto laikais tai vis tiek yra šioks toks peilis.

Tai gal šįkart tiek. Pats žaidžiu jau kelis mėnesius, bet dar daug ko neišsiaiškinau. Bet jei kas sumanytumėte pradėti ir turėtumėte klausimų – mielai padėsiu, kiek kompetencija leis.

P.S. Įdomu, kad žaidimas puikiausiai veikia ir pačiuose mažiausiuose/ekonomiškiausiuose gudrafonuose, pvz. Samsung Galaxy Mini. Žinoma, ne vien androidiniuose – pačios “Paralelinė Karalystė” originaliai buvo kurtos iPadui.

P.P.S. Žaidimas visai neseniai paleistas ir tiesiog per naršyklę. Tik bent jau man kažkaip susisinchronizuoti nepavyksta – veikėjo, kuriuo žaidžiu gudrafone, naršyklinė versija neranda. Gal serveriai kiti.

O būtų visai neblogai, jei būtų gimstama tokiu būdu? ;)

Šiandien – pusė metų, kaip oficialiai esu tėtis. Net jau ir prie termino baigiu priprasti :D
Ta proga – apie G dieną, bet ne kaip apie sukaktuves, o taip sakant, liudininko akimis.

Kažkada Maumaz Veidovėlyje mestelėjo linką apie vyrų dalyvavimą gimdyme. Nieko ten sensacingo neparašyta – n skirtingų nuomonių (taip, pasirodo, šiuo klausimu gali būti ne tik dvi nuomonės ;), ir kai kurios labai jau nenatūraliai surašytos, bet kadangi kažkaip ne lygis delfiuje komentuoti, o esu XY lyties atstovas, ir dar kaip tik ir dalyvavęs visoje toje akcijoje, tai…

Pradėti reikia nuo to, kad aš pats veržiausi dalyvauti gimdyme. Buvau įsitikinęs, kad tai – lifetime experience, kaip tie anapus balos sako, be to, kažkaip įsivaizduoju, kad nelengvais momentais dviese yra lengviau, nei vienam.

Akreditaciją dalyvavimui man išrašė pati Naz. Ir manau, tai yra pats sąžiningiausias sprendimas – visgi tai liečia daugiau ją, nei jį, nes jis realiai atlieka tik antraeilį vaidmenį ir jo nebuvimas daugiau nieko nelemia, nei ką nors lemia. Nenori ponia savo brangiausiojo tokią akimirką matyti – jos teisė.

Tiesa, vardan tikslumo – daugelis diskutuojančiųjų apie vyrų dalyvavimą/nedalyvavimą gimdyme, kažkodėl turi galvoje tik paskutiniąją stadiją, kai jau kūdikis keliauja į didįjį pasaulį. Gimdymas toli gražu nėra vien tai – tiesą sakant, tai gali būti net trumpiausioji dalis, santykiu 6:1. Yra dar toks dalykas, kaip sąrėmiai, kurie paprastai prasideda namuose, o va čia vyro dalyvavimas, jei tik yra įmanomas, sakyčiau, netgi būtinas – ir net ne dėl to, kad tai gimdymas, o tiesiog kaip elementari pagalba artimam žmogui.

Tradicinis klausimas iš gimdyme nedalyvavusių kolegų – ar baisu ten? Vienareikšmiškai sunku atsakyti, bet jei ir baisu, tai tikrai ne dėl kažkokių slasher filmus primenančių vaizdų – jei labai bijai, tikrai gali atsistoti, kad nieko baisaus nepamatytum. Šioje vietoje niekinėmis tampa ir baimės, kad dėl vyro dalyvavimo gimdyme ateityje pora patirs kažkokių seksualinių problemų. Problemos, jei tik kyla, kyla iš poros, o ne iš vieno jos narių dalyvavime ar nedalyvavime tokiame įvykyje.

O jei vis dėlto pasirenki nesidangstyti akių ir nestovėti galvūgalyje, nervingai smeigiant žvilgsnį į patį tolimiausią kampą? Na, nuskambės ciniškai, bet geresnio palyginimo nesugalvoju: tiesiog nepamatysite nieko tokio, ko nesate matę dorojant žūklės ar medžioklės laimikį. O va šitą dalyką (t.y. doroti laimikį) – turi sugebėti kiekvienas vyriškis (moteriškės, beje, taip pat ;)

Baisu – turbūt baisiausia pirmą kartą – dėl nepatyrimo ir nežinojimo, kas iš tiesų vyksta, dėl ko gali atsirasti klaidingos ir gąsdinančios interpretacijos (kitaip sakant, baimės akys didelės). Bet kuriuo atveju, manau, pirmasis dalyvavimas vyriškiui bus toks pats įtemptas, kaip ir pirmasis gimdymas pačiai tuoj-jau-mamai.

O po to atsiranda naujas gyvenimas :) Nors, kaip jau rašiau – ne pats gyvenimas, o tik naujas jo centras ;) Žinoma, pirmosiomis dienomis atsiranda naujų baimių – pavyzdžiui, kaip nesugadinti to neaiškaus miniatiūrinio knerkiančio padaro… Bet nereikia pernelyg panikuoti, nėra jie jau tokie trapūs, kaip atrodo – antraip žmonija juk nebūtų išgyvenusi ;)

Viską apibendrinant – taip, tai tikrai yra lifetime experience, kaip sako anie, iš anapus balos. Net jei ir tą experiencą galite patirti kelis kartus kartus gyvenime, turbūt. Tad finalinis patarimas – jei tik jūsų dama leidžia, būtinai dalyvaukite. Nualpsite tai nualpsite, bet vis bent keletą taškų tikrai užsidirbsite ;) Ne karmos taškų, skirtų pasimatuoti su kitais, o patirties taškų, kurie, kaip žinia, sunaudojami paties characterio levelinimuisi ;)

Bet nėra taisyklių be išimčių. Paskaitykite, ką neseniai sapnavau aš.

Žodžiu, sapnuoju, kad esu mieste. Pačiame centre, kur susikerta Goštauto ir J.Tumo-Vaižganto gatvės, stoviu prie Baltojo tilto deltos (o kaip kitaip pavadinti tą vietą, kur turėklai, rėminę tilto kraštus, ima ir plačiai išsišakoja, suformuodami tipišką ežero, į kurį įteka upė, kranto liniją?). Ankstyvas, bet žiemiškas vakaras – gal penkta valanda vakaro, bet jau tamsu.

Perėjus tiltą, vieta pasidaro kažkokia nepažįstama. Kažkokie medžiai… alėja… Viskas dar tamsiau… O paskui OP! – kaip sapne kad būna – imu ir atsirandu kažkur žiemiškame miške, pačioje dienos akyje… Kažkokiame šabakštyne,tiesą sakant.

Imu ieškoti kelio. Randu kažkokį miško taką, bandau keliauti juo, tik sniegas suplūktas, todėl labai slidu. Matyt, net ir sapne namie pamiršau YakTraxus ;)

Keliukas išveda prie tilto, pakabinto virš apačioje šniokščiančios itin sraunios upės. Žingsniuojant tiltu, šis siūbuoja, o virvės, į kurias dantis suleidęs žiemos speigas, grasinančiai traška.

Už tilto takas kyla aukštyn. Praeinu pro gana įspūdingas išvartas. Nežinau, kas čia per vieta, bet žinau, kad lipu į didelį kalną. Tikrai didelį.

Pagaliau pasiekęs viršūnę, “prisimenu” savo tikslą. Tai – apleista tvirtovė slėnyje. Sapno diktuojamoje atmintyje kažkas kirba, atrodo, tikrai žinau, kodėl aš ten vykstu, ir ką toje tvirtovėje rasiu…

Kažkaip lengvai – pernelyg lengvai – pasiekiu tvirtovę. Įspūdingas toks kompleksas, senoviškas. Su vidiniais tiltais. Šią akimirką prisimenu ir visos savo kelionės tikslą: pažvelgti pro vieną – pranašišką – langą. Žinau, kad per jį pamatysiu visą savo misijos kulminaciją – galutinį tikslą.

Surandu TĄ langą. Pažvelgiu per jį.

FAK! Dar vienas kalnas!!!

Iš to susinervinimo pabundu.

Kliedesys, ar ne? Ir aš taip manau. Bet… ar norėtumėte šį sapną pamatyti? Taip, būtent – pamatyti?

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.
.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.
.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

Miestas

Nepažįstama vieta

Kažkoks šabakštynas

Miško takas

Tiltas virš bedugnės

Už tilto takas kyla aukštyn

Praeinu pro gana įspūdingas išvartas

Nežinau, kas čia per vieta, bet žinau, kad lipu į didelį kalną. Tikrai didelį

Pagaliau pasiekęs viršūnę, "prisimenu" savo tikslą. Tai - apleista tvirtovė slėnyje.

Įspūdinga tokia tvirtovė, senoviška. Su vidiniais tiltais.

Visos kelionės tikslas - pažvelgti pro vieną, pranašišką, langą

FAK! Dar vienas kalnas!!! Iš to susinervinimo pabundu

Aha, išpleškinau dar vieną juostą su “monokliu”. Ir bent jau man tas soft focus asocijuojasi ne su kuo nors kitu, o su sapnais ir ta lunatiška sapnavimo-būdravimo būsena, kokia užpuola nepamiegojus dieną-dvi. Beje, žiema šiam efektui itin dėkinga – sniegas viską šviesina, padeda išdeginti, palengvina sukurti nerealumo, pasakiškumo įspūdį.

Esu žiauriai dėkingas Baltagalviui už paskolintą monoklinį objektyvą (su visu fotoaparatu). Atrodo, anksčiau ar vėliau teks tokį stiklą darytis/pirkti. Įsivaizduojate, kokie aktai gausis su tokiu efektu? ;)