Riedančios uolos

Vakar taip netikėtai užsiroviau ant filmo, kuris man visai netikėtai patiko. Netikėtai, nes jį rodė per televiziją (o per ją itin retai rodo man patinkančius filmus), netikėtai, nes neieškojau jokio rimtesnio filmo pasižiūrėjimui, o tiesiog norėjosi tingiai prastumti laiką iki tol, kol apims miegas, o čia - še tau!

Kalbu apie filmą, su eilinį kartą nesuprantamai* klaidingai išverstu pavadinimu, lietuviškai skambančiu "Sukurtas Haroldas", kai realybėje juosta vadinasi "Stranger than Fiction".

Siužeto esmė - pagrindinis herojus suvokia, kad jis lyg ir nėra tikras, nors kartu ir kuo tikriausiai gyvena nuosavą gyvenimą. Ne, juostoje nespekuliuojama kažkokiais mistiniais ryšiais tarp Kūrėjo ir jo Tvarinio, ar panašiais pompastiškais dalykėliais, tiesiog primetama žaismingai fantastiška prielaida, ir žiūrovas priverčiamas spėlioti, kaip čia viskas vystysis toliau. Arba gal ir spekuliuojama, bet aš, kaip nepageidaujantis to matyti, tiesiog nepamačiau :)

Didžiausias filmo pliusas - žaismingumas ir scenarijaus originalumas, kartu ir jo paprastumas. Taip pat estetiškai pademonstruojama, kaip galima išnaudoti renderintus vaizdo efektus net ir neveiksmo filmuose. Tiesiog gražu pažiūrėti. Kažkuo miglotai primena "Röyksopp" videoklipą "Remind Me" :)

Ech, sunku rašyti pernelyg nespoilinant. Juolab kad pats spoilerius mėgstu, o žmonės, sakantys "ai, bet aš tau nespoilinsiu" mane rimtai erzina, ypač tai kartojantys po primygtinų prašymų spoilinti. Man spoileriai tikrai patinka, rimtai. Turbūt todėl, kad man įdomiausia, ne kas įvyks, o kaip pavyks tai pavaizduoti. Todėl nesijauskite nusikaltėliais ir prašom man jokių prikimusių pusbalsių, lyg nebūtumėt tikri, ar atskleisti, kas bus toliau - ne mirtina nuodėmė...

Todėl pereidamas prie didžiausio filmo minuso, pats neišvengsiu spoilerių. Nes didžiausias filmo blogybė - kad viskas baigiasi, deja, gerai. Suknistai happyendiškai, atsiprašant.

Na bet... na negi galima taip tyčiotis iš žiūrovo? Viskas jau taip smagiai fatališka, net trykšta vyriškos ašaros, žiaurumas ir cinizmas laimi, o čia - pyrst, ir happyendas. Fe, šlykštu. Režisierių - ant kuolo (Būtent - režisierių, čia jo pareiga prispausti scenaristą, o ne atvirkščiai).

OK. Perdedu. Iš pat pradžių buvo aišku, kad happyendas - neišvengiamas. Iš pačių aktorių parinkimo, jų vaidybos, bendros atmosferos, ir taip toliau. Bet būčiau rimtai pradėjęs gerbti režisierių, Marc'ą Forster'į, jei jis visgi būtų spjovęs ir suvedžiojęs žiūrovą - pabaigęs viską šaltai, šunsnukiškai ciniškai ir su patyčia. Deja...

OK. Baigiu išsitruškinėjimus. Filmas geras. Netikėtai geras. Saldokas, bet vertas žiūrėti. Galų gale... jame yra net gitarų! Ir net keliose scenose!!!

________
* Iš tiesų viskas gi kuo puikiausiai suprantama. Lietuviai yra bukinami. Ne, rimtai. To išmokau dar "Veide" - antraštė turi būti tokia, kad iškart būtų aišku, apie ką kalbama. Šiuo atveju Haroldas (toks protagonisto vardas), tai Haroldas, o kokia buvo pati filmo (ar kitais atvejais - knygos, straipsnio) autoriaus idėja ir noras - nesvarbu. Nes čia per gudru, lietuviai nesupras...