Riedančios uolos

Nesu televizijos žiūrėtojas. Ypatingai nemėgstu, kai telikas kur nors pašonėje burzgia, niekas į jį nežiūri, bet neleidžia išjungt, tipo, ei, aš žiūriu!. Tai jei žiūri - žiūrėk, o ne užsiimk kuo kitu.

Anyway, įrašas ane apie tai. Apie kitas TV blogybes - apie TV serialus. Tiksliau - apie mano vertinimu, geriausius iš viso to blogio.

Kodėl serialai yra blogai? Na, jie suryja laiką, jie turi didelį adiktyvumo koeficientą (pripažinkit, moksliškai nuskambėjo! Negaliu atsigėrėti savimi... :)), juose (ypač specializuotuose - a la medicininiuose, a la matematiniuose, a la vaizduojančiuose realų specialiųjų tarnybų darbą) esančios klaidos, nesąmonės ir panaši belibirda labai greitai pasklinda bei įsitvirtina visuomenės fantazijoje ir galų gale... kai kurie iš jų tikrai bukina žmogų (O, Marija! O, Chose Fernandai!)

Todėl mano manymu, TV serialai yra geriausi tie, kurie neapsimeta besisiremiantys kažkokia realybe, arba žaidžia kažkokia konrečia pasirinkta atmosfera, bet nepretenduoja tapti rekonstrukcija.

Per savo gyvenimą sąmoningai - t.y. savo paties pasirinkimu, o ne dėl to, kad visi kiti žiūrėjo, daugmaž sistemingai esu sužiūrėjęs gana nemažai serialų - kokius 5 (na, bent jau daugiau neprisimenu, kad būčiau bent bandęs sužiūrėti visas serijas...).

1. Ankstyvoji vaikystė. Robin of Sherwood. Kadangi serialas statytas 84-86 metais, spėju, Lietuvoje jį rodė kažkur apie 88-89-uosius metus, kai man buvo ~6-7-eri metai. Įgarsinimas buvo rusiškas, tad kažkiek, bet tikrai ne viską, suprasdavau, o juk svarbiausia buvo vaizdai. Ir kaip dabar suprantu - muzika. Clannad valdė, valdo ir valdys.
Serialas turėjo krūvą įsimintinų, smagių herojų. Pats paslaptingiausias, poetiškiausias ir nerealiausias - Hernas: lyg ir žmogus, lyg ir dievybė. Žmogus su elnio galva, išbrendantis iš rūko... Kiti - paprastesni, bet irgi smagūs ir gyvai sukurti - paprastas, stačiokiškas, didelis ir gauruotas Mažasis Džonas, ne tokia jau ir graži, bet kažkuo traukianti Marion, nekalbus, visada ramus asasinas Nasiras. Blogiečiai sukurti irgi - paprastai, bet gerai. Sako, kiemo žaidimuose niekas nenorėdavo būti Gisbornu :D Ir manau, kad ne dėl to, kad šis nuolat prakišdavo ;)
Žiūrėjau serialą du kartus - vaikystėje, ir po kokių 15-18 metų. Antrasis žiūrėjimas daug ką nubraukė, išryškėjo bendras pasakojimo, netgi atmosferos naivumas, ko, būnant vaiku, neisjautė, bet... vis tiek, man tai būtų ko gero idealiu TV serialo pavyzdžiu. Išskyrus trečiąjį sezona, kur jau pernelyg akivaizdžiai išriškėjo komerciškumo apraiškos.

2. Paauglystė. Sharpe. Sakyčiau, pats tas serialas paauglystei - aiškiai vyriškas, maištingas ir charizmatiškas pagrindinis veikėjas, jo nuolatinės niautynės su taip koją ir besitaikančia pakišti valdžia, ir karas, karas, karas... Na ir žinoma, vėl puiki, nors ir paprasta muzika. (Here's forty shillings on the drum, for those volounteer to come... ech!). Sužiūrėtas po kokio dešimtmečio, pasiliko beveik toks pats žavus, kaip ir per pirmuosius žiūrėjimus. Sakyčiau, labai taikliai pavaizduotas karas ir jame besisukantys žmonės - purvas, ilgi sekinantys žygiai, regis, idiotiškos vadų komandos, tarpusavio rietenos ir intrigos, netgi įtikinamai sukurtas nacionalizmas. Ir tarp kitko, sako, vienas mažiausiai istorinių kliaksų privėlusių "istorinių" serialų.

3. Prieš keletą metų. Serial Experiments: LAIN. Vienintelis mano sužiūrėtas anime serialas. Ir nepasakyčiau, kad susižiūrėjo lengvai. Ir net ne dėl ilgio - iš viso yra 13 serijų, suskirstytų į sluoksnius... atsiprašau, epizodus. Sunkumas dėl siužeto painumo - jis plaukioja kažkur tarp realaus pasaulio ir virtualybės, kai galų gale jau natūraliai tampa nebeaišku, kur ir kas čia vyksta. Nepaisant to, filmas maloniai lėtas, kažkaip poetiškas ir vožtelintis per smegeninę, kaip kokie pinkfloydai.

4. Prieš metus - dabar. Scrubs. Nemėgstu humoristinių serialų. Nesuprantų "Draugų" manijos, nejuokingas man "Vedęs ir turi vaikų". Taip pat nemėgstu ir medicininių serialų (nors kartais House MD ir pasižiūriu), o va šitas - užkabino. Geru, vietomis - net mano mylimiausiuoju, tamsoku humoru, taikliai įvelta ne pačia baisiausia popkultūra, ir... na, emocionalumu. Bajeriai per bajerius, pasitaiko ir gana lėkštų, bet kažkaip sugeba užliūliuoti mano budrumą, ir žiūri, pradedi irgi nervitnis, kai koks daktariūkštis ką nors užlenkia, ir dėl to depresuoja. Ko gero, pirmas mano potyris, kai kelioms minutėms pavyksta užsimiršti, jog personažai - fiktyvūs.

5. Neseniai. Firefly. Nuo vaikystės tėtis užkabino ant vesternų. Tiek literatūrinių, tiek filminių. O nuo paauglystės pats užkibau ant mokslinės fantastikos. Ir va - turim serialą (o dar ačiū dievams - ir neilgą), kuriame puikiai sulydomi abu elementai. Taip, space western. Skamba gal ir trenktai, gal net ir kažkaip banaliai - rodos, statytojams baigėsi fantazija, ką čia dar žiūrovams pasiūlyti, kad tik tie žiūrėtų ir pinigėlius už pertraukose rodomą reklamą suktų, tad jau bandomi ir patys kvailiausi variantai, bet... Ne, čia nėra absurdo ar naivumo. Yra taikliai, įtikinamai nuausta atmosfera, gana vykusiai perimtos privalomos sci-fi ir vesterno klišės. Ir vėlgi - puiki teminė muzika ("Take my love, take my land, take me where I cannot stand"), kurios bent jau aš negaliu atsiklausyti...
Su charakteriais irgi viskas tvarkoje. Beje, įdomus sprendimas - comedy sidekick'u pasirinktas ne mažas nevykėlis, o didelis, stiprus ir pavojingas вышибала ;) Be serijų yra pastatytas ir pilnametražis, ir beje, ne ką blogesnis. Tiesa, ir ne geresnis...

Panašaus žanro yra anime serialas Cowboy Bebop (R'n'r!). Tik nesu jo rimčiau žiūrėjęs, nes dabar turimų serijų vaizdo kokybė - tragiška. Kažkada reikės prisiruošti ir persisiųsti iš naujo, o gal ir nusipirkti, nes pilnametražis stipriai patiko. Filme labai svarbi muzika, ir ta muzika - įvairių požanrių džiaziukas, pradedant jazzrock ir baigiant acid. Sako, seriale dar geriau. Tiesa, vesterno ten jau labai mažai - tik gomuriu jaučiamas aromatas. Bet vis tiek labai gerai.

Ties čia mano serializacija turbūt ir baigiasi. Taip, šiuo metu dar bandau sužiūrėti X-Files, kiek Naz laikas nuo laiko parsiunčia, bet čia daugiau iš tingėjimo ką nors rimtesnio veikti, o ne dėl įdomumo. Ar iš pagarbos praeičiai ;)

Gerai, o čia - jau šis tas sukelti nostalgijai ;) Highlander su Adrian Paul (R'n'r!), Cobra su Michael Dudikoff (R'n'r!), Miami Vice su Don Johnson (R'n'r!), Tropical Heat su Rob Stewart (R'n'r!) ir neišvengiamasis Walker, Texas Ranger su Chuck Norris (R'n'r!). Na ir jau visiškam sugrįžimui į vaikystę - Gummy Bears (R'n'r!), Duck Tales (R'n'r!), Chip 'n Dale (R'n'r!), Talespin (R'n'r!), Darkwing Duck (R'n'r!), Teenage Mutant Ninja Turtles (R'n'r!), The Real Ghost Busters (R'n'r!), Bucky O'Hare (R'n'r!), Wheeled Warriors (R'n'r!), Conan the Adventurer (R'n'r!), Speed Racer (R'n'r!) (dar anksčiau rodė ir senąsias, japoniškąsias serijas, bet tos kažkaip ne itin kabino, bent jau mane), Captain Planet (R'n'r!), Stone Protectors (R'n'r!), Visionaries (R'n'r!), Silver Hawks (R'n'r!), Dinosaucers (R'n'r!), Saber Rider (R'n'r!), The Mask (R'n'r!).

Jei žiūrėsite youtube'inius intro filmukus (nuoroda R'n'r! prie kiekvieno pavadinimo), atkreipkite dėmesį į intro muzikos žanrą. Didžiąja dalimi - trankokas rokas ar bent akivaizdžios užuominos į jį. Nejučia taip ir ima suktis mintis - gal dėl to aš ir užaugau tokiu, kokiu dabar esu?.. :D

OK. Aš išpažintį atlikau. Dabar jūsų eilė. Ką žiūrėjote/žiūrite jūs? Ir svarbiausia - kurių velnių?