Riedančios uolos

Pirmosios įrašų ciklo apie piratavimą dalys - čia ir čia.

Kalbant apie programinę įrangą – čia mano požiūris sutaptų su požiūriu į muziką. Jei įsitikini, kad tas produktas tau reikalingas – anksčiau ar vėliau jį teisinga būtų nusipirkti. Bet vėlgi – prieš tai turi gauti sąlygas tvirtai įsitikinti, kad nusipirkęs nepanaudosi kokius 2-5 kartus, o vėliau programa tik užims vietą kietajam diske.

Kokias įsitikinimo galimybes turime dabar? Dažniausiai tai yra: a) apkarpyta demo versija b) pilna programa, apribota veikimu laike (pvz. 30 dienų).
Apkarpytos versijos, mano manymu yra nesusipratimas. Čia kas perkant aulinius batus žiemai, aulus gauti vėliau, kai jau apsispręsi, ar tie batai tau tinka.

O kaip su laiko limitu? Ar tai geras sprendimas? Kiek pastebėjau pats, tai priklauso nuo programos naudojimo intensyvumo. Kai pradėjau mokytis tvarkyti nuotraukas Photoshopu, pradėjau su jo 30-ies dienų apribojimu. Kadangi mokiausi, jungdavau kas dieną po keletą (o kartais – ir keliolika) kartų, ir tokio intensyvumo įvertinti programą pilnai pakako, o galų gale per tiek laiko atsirado net ir adiktyvumas, kai rodos, kad su jokia kita programa taip patogiai ir lengvai dirbti negalėsi :)

Bet ką daryti, jei tai yra programa, kurios tau prireikia kartą į dieną? Ar savaitę? Tokiu atvejų tos trisdešimt dienelių prabėgs nepastebimai, o iš kokių 10-ies programos įsijungimų apie programą įspūdžio tikrai nesusidarysi.

Kokia galima išeitis? Jų turbūt galima prigalvoti daug, bet man labai patiko viena tokia gana originali ir su humoru :)

Viename projekte teko dirbti su milžiniško failų kiekio importavimu į duomenų bazę. Visa bėda, kad sistema leido importuoti tik pagal gana griežtą failų pavadinimo struktūrą, t.y. jei failas vadinasi IMG00004.JPG ar IMG0040.JPG – viskas gerai, bet jei IMG004.JPG, IMG0004.JPEG ar iMG0004.JPG – viskas, visas procesas nutraukiamas. Žodžiu, didelis vargas buvo suvienodinti failų vardus, nes failų buvo dešimtys tūkstančių. Suradau kažkokią programėlę - "File Renamer" ar tai "Mass-File Renamer', ar tai dar kažkaip panašiai. Ji nebuvo nemokama, bet veikė be funkcinių ar laiko apribojimų, nepaisant to, vis tiek privertė įsigyti jos licenziją. Kaip?
Prieš pasikraudama, ji skaičiuodavo failų, su kuriais buvo dirbusi, kiekį. Paeiliui. 1,2,3,4,[...],68,69,70! Tad iš pradžių programos pasikrovimas trukdavo kelias sekundes, po savaitės intensyvaus darbo, paspaudęs įjungimo ikoną, eidavau darytis arbatos, o mėnesio pabaigoje įsijungimas priartėjo prie tokios trukmės, kad programą įsijungdavau ryte, tik pradėjęs darbą, bet dirbti ja galėdavau tik beveik po valandos. ....12435,12436,12437,12438,12439,12450! Ne, nepamanykite, kad skaičiukai sukdavosi lėtai – toli gražu ne, gal net 3 per sekundę! Bet kai failų prisikaupia dešimtys tūkstančių... ;) Sistema logiška – kuo intensyviau naudojiesi programa, tuo ilgiau ji kraunasi ir taip nuolat primena apie siūlymą įsigyti licenziją.

Galbūt kažką tokio galima būtų pritaikyti ir kitur?

OK, dabar skausmingiausias klausimas – kam man pirkti licenziją, jei galiu nusicrackinti? Mano manymu, priežastys būtų tokios:
1) verslo atveju tai yra tiesiog etikos ir savimonės dalykas. Jei naudodamasis kažkieno darbo vaisiais pats kali pinigus, būk malonus pasidalinti.
2) sumokėjęs pinigus, tu paprastai gauni ir techninį aptarnavimą ir atnaujinimus, o tada jau turi visas teises skandalinti, jei tau kas nors neveikia – pinigus juk sumokėjai.
3)kam vogti, jei gali nevogti? O jei neturi ar nenori skirti tam pinigų - reta programa šiais laikais neturi nemokamos alternatyvos :)

Iš tiesų šie principai turbūt suvokiami tik kiek vyresnio amžiaus vartotojams, nes jaunimui crackinimas yra netgi savotiškas garbės ir šaunumo reikalas. Bet apie tai vėliau, kitoje dalyje, prie žaidimų.

Norėčiau labiau paplėtoti vogimo prasmės, kai gali gauti viską legaliai ir nemokamai, temą. Kurį laiką mąsčiau, kokios programos yra neišvengiamai pirktinos statistiniam namų vartotojui. Sugalvojau tik dvi: operacinę sistemą ir žodyną (arba kalbant pavyzdžiais – Windows ir Angloną). Ir taip, jei kompiuteris nebus naudojamas kompiuteriniams žaidimams, tada nereikia net Windows – pilnai turėtų užtekti Linux.

Operacinės sistemos kainos šiais laikais jau nebe tokios, kaip praeito amžiaus pabaigoje – tuomet jos kainuodavo tiek, kiek dabar – Photoshopas, ir taip, tai buvo absurdiška, palyginus su viduriniu pragyvenimo lygiu Lietuvoje. Nors kokiais 1997-aisiais, kiek atsimenu, įsigyti legalius Windowsus Lietuvoje išvis vargu ar buvo įmanoma...

Dabar gi mažų ir neaiškių firmelių laikai baigėsi, šiandien pirkdamas naują kompiuterį, vartotojas automatiškai gauna ir legalią OS, kurios kaina svyruoja nuo 0 LTL už kokį Linux iki kelių šimtų už Windows. Ir šiuo atveju operacinę sistemą aš traktuočiau kaip dar vieną kompiuterio dalį, už kurią, jei jau renkiesi populiaresnę, mokėti reikia, kaip tarkim ir už papildomą RAM lustą ar galingesnę videoplokštę.

Su žodynu – viskas panašiai, tik jo kainą – 100 LTL – visgi laikyčiau didoka. Mano vertinimu, 50 LTL namų vartotojui būtų optimalu.

O visa kita... visa kitą galima gauti legaliai ir nemokamai. OpenOffice arba GoogleDocs vietoje M$ Office, Gimp arba Picasa vietoje Photoshop (taip, ne tokie galingi, įprasti ir patogūs, bet statistiniam namų vartotojui pilnai užtenka).

Dabar va grįžkime prie tos 106-ių bylos. Koks mano požiūris į tai?

Aš žiūriu į tai ne iš įstatyminės pusės, kuri yra toli gražu nėra tobula ir kurią būtina keisti (su laiku tai juk ir įvyks), o iš sveiko proto ir realybės pusės. Ką padarė LANVA? Ji pati pakišo tuos nelemtus Windows7, susirinko siuntėjų IP ir IŠKART iškėlė bylą. Tai tiesiog... naivu. Kodėl?

Daugelis jau pateikė krūvas požymių, tad aš paminėsiu tik kelis, regis, rečiau matytus. O pradėsiu nuo asmeninio pavyzdžio.

Kažkada, kokiais 2002-aisiais - pačiais intensyviausiai siurbimo laikais – būdavo labai apmaudu, kai parsisiurbus kokį videoklipą (tais laikais YouTube nebuvo, mano mėgstamos muzikos tikrai nerodydavo jokia Lietuvos ar ir prieinama kabelinė TV, tad šviestis tekdavo siurbimosi būdu), paaiškėdavo, kad tai – fake'as. Ir dažniausiai tai būdavo p0rn0 :) Tai mes su keliais draugais pradėjome daryti ir sharinti atvirkščius fake'us: paimi kokiį nors Motorhead_-_Ace_of_Spades.avi ir pervadini į hot_blondie_doing_it_first_time.avi, Megadeth_-_Hangar_18.mpg - į two_chicks_one_cock.mpg. Ir siųsdavosi žmonės, siųsdavosi ;)

Kodėl visa tai pasakoju? Nes kol aš neparsisiunčiu failo, aš niekaip negaliu žinoti, kas jame yra. Ir visai nesvarbu, kaip tai vadinasi – windows7setup.exe, check_these_picks_of_your_naked_gf.exe, Ubuntu 9.10.iso ar Avatar.avi

Antrasis aspektas. Na niekaip nesuprantu, kodėl triukšmas buvo pakeltas iškart po "operacijos". Gi žmogus, parsisiuntęs instaliacinį failą, galėjo jo dar nė neatsidaryti. Arba galėjo susimesti, pabandyti pačių M$ leidžiamą laikotarpį ir išisntaliuoti. Ar ne logiškiau būtų tinklus traukti praslinkus porai mėnesių, pusmečiui?..

Trečiasis aspektas. Kas yra dauguma tų siuntėjų? Jaunimas. O jaunimą protingiau būtų laikyti ne priešu, bet potencialiu klientu. Kodėl? Pasižiūrėkime, kiek namų vartotojų dabar naudoja _ne_ Windows. Ne, geriau pasižiūrėkime, kiek vartotojų yra bent _susidūrę_ su kuo nors kitu, išskyrus Windows. Kodėl taip yra? Nes jie pradėjo dirbti kompiuteriu prie Windows. Jie priprato, jie su tuo užaugo, kaip kompiuterio vartotojai. Ir ne tik kaip vartotojai. Kaip lojalūs (tegul ir nemokūs) klientai ir reklamuotojai, nes jie net nenori girdėti apie Linux ar ką kitą ir visiems savo draugams kiša Windows.

O kaip su mokumu? O mokumas, man atrodo, atsiranda su amžiumi. Moksleiviams ir pradinių kursų studentams 400 LTL yra didelis pinigas ir niekas jų netaškys tokių neapčiuopiamų, o be to ir lengvai nemokamai gaunamų dalykų, kaip programinės įrangos, pirkimui. O vėliau... vėliau jau ir 1000 neatrodo nerealūs pinigai. Nors žinoma, VISADA bus tokių, kurie išvis nenorės nieko mokėti. Ir kova su tokiais – kova su vėjo malūnais: visų nenubausi, visų už grotų nesusodinsi.

Aišku, iš tiesų juk nuostolių atlyginimo tikimasi ne iš jaunimo, bet iš jų tėvų. Ir mano nuomone, čia dar prastesnis variantas. Tėvai labai dažnu atveju yra kompiuteriniai aliteratai, ir tikrai dalis jų nemato skirtumo tarp operacinės sistemos ir kompiuterio "geležies", jau nekalbant apie IT savimonę. Tiksliau, priešingai - kokiam tėvukui dar gali pakišti panosėn pajuodavusį kietajį diską ir pasakyt - "va, išlėkė hardas, kompas be jo neveikia. Duok pinigų naujam". O pasakyk tu, kad tau naujos operacinės reikia - neapčiuopiamo daikto už kelis šimtus ar net tūkstantį litų... Durnium išvadins ir paniurzgės, ko trukdai teliką žiūrėti:)
O jei paskui visgi teks mokėti, jau antstolių sprendimu - dar ir išvis uždraus kompu naudotis, kad tiek pridirbai. Ir praras Micro$oftas vieną būsimą lojalų klientą/reklamuotoją...

Gerai, čia jau kiek dramatizuoju :) Bet tokia tendencija yra - vyresnio amžiaus vartotojai, nesusiduriantys su IT sririmi, labai sunkiai suvokia visas IT etikas ir peripetijas. O jei gali už kažką nemokėti pinigų - tai kodėl tuo nepasinaudoti? Deja, toks įsitikinimas įsišaknijęs, ir čia, mano manymu, tik grabas kuprą ištiesins.

Tai kad ne vien aiškinti, kaip viskas blogai ir neteisinga, bet ir pateikti kažkokių alternatyvos vizijų (nors aišku, jau buvau apkaltintas, esą kas aš toks, kad drįsčiau siūlyti kažką rimtiems žmonėms, kurie su tuo dirba ;) - ką daryti?

Nepasakysiu nieko, ko nebuvau sakęs anksčiau. Daryti kainą ne tik "įkandamą", bet ir "patrauklią" (jaučiate skirtumą?). Lengvinti įsigijimo galimybę, užuot skaldžius per ausis. Ne kovoti su vėjo malūnais dabar, o projektuoti bevėjes teritorijas artimai ateičiai.

Beje, turbūt pastebėjote, kad visiškai neminiu MacOS. Taip, iš tiesų. Ir taip yra todėl, kad aš su ja minimaliai susiduriu, ja visiškai nesidomiu, ir menkai joje gaudausi. Bet gal kas iš skaitytojų galėtų papsakoti ką įdomaus apie Macą, pvz. kodėl jie pasirinko ne Windows, bet ir ne nemokamą Linux? Tikrai būtų įdomu paskaityti.

Ech, išsiplėčiau su programine įranga. O dar norėjau ir gana skirtinę nišą – kompiuterinius žaidimus prijungti. Bet lieka kitam kartui.