Riedančios uolos

Štai ir nuputojo antroji lietuviškojo antipiratizmo banga – prasidėjo vieno iš 106 LANVA'os taikinių bylos svarstymas... Vėl tykšta virtualios seilės, o jei veiksmas vyktų ne virtualiame, bet realiame pasaulyje, legendinis baltasis megztukas jau būtų seniai pakeitęs spalvą...
Ta proga garsiai pagromuliuoti mintis apie visą tą piratinį vajų noriu ir aš. Visas gromulas gavosi ilgokas, tad skeliu jį į tris dalis – apie muziką, apie filmus ir apie programinę įrangą.

Nuo ko pradėti? Pabandysiu pradėti nuo "pirato" ir "vagystės" apibrėžimų. Ne, ne pateiksiu savuosius, o paprašysiu paaiškinti esančius.

Taigi, gūdus praeito amžiaus dešimtasis dešimtmetis, Antakalnio žiedas, degalinė, Spalvotųjų Šaltinių... em, parkas turbūt? Paprastomis dienomis čia šunys vedžioja savo šeimininkus, pensininkai, apsikrovę plastikine tara, keliauja maršrutu suoliukas-suoliukas-šaltinis-suoliukas-suoliukas-namo. Kartais sutiksi kokią mamą su vežimėliu ar močiutę, ganančią anūkų krūvelę.

Sekmadieniais čia viskas kitaip – nė vienos bobutės, bet visos parko prieigos nustatytos automobiliais, kas antro bagažinė atidaryta, visur groja muzika, o kiek toliau miškelyje šurmuliuoja žmonių minia. Čia vyksta prekyba. Čia už 10-15 litų gali gauti praktiškai bet kokį muzikinį kompaktinį diską (tiesa, reikia pripažinti, kad tuomet Lietuvos hitparadus vainikavusių „balių“ čia nebūdavo). Tiesa, įsigytasis diskas dažniausiai bus su vos dviejų puslapių knygele, o ir poligrafija ant paties disko nedvelks kokybe, bet... Pagalvokite, ką pasirinks melomanuojantis dešimtokas, savo muzikos kolekciją kaupiantis pietų mokykloje sąskaita – Metallica'os "Garage Inc." iš "Bombos" už 120 LTL ar akivaizdžiai prastesnio apipavidalinimo, bet maždaug 20 LTL kainuojantį diską, kurį galima įsigyti čia?..

Čia būdavo ir kitokių paslaugų – galėjai atnešti originalų diską ir po kelių dienų gauti jo kopiją, su viršeliais ir taip toliau. Ne nemokamai, žinoma.
Taip, čia piratavimo terminą aš suprantu. Negeri dėdės už svetimų žmonių darbą patys imdavo pinigus ir dėdavosi į savo kišenę. Be abejo, milijonų ten niekas neuždirbdavo. Ir ne esmė, kad tokios muzikos, kokios pavykdavo rasti ten, nepavykdavo gauti niekur kitur Lietuvoje (tuo metu pamatyti naujausią Slayer diską kokioje "Bomboje" ar "So La Si" buvo tokia pati egzotika, kaip ir pamatyti tuos pačius Slayer gyvai...), tai vis tiek buvo kuo tikriausias piratavimas. Nes vieni lobo iš kitų darbo ir investicijų.

Dabar gi taip pat piratu vadinamas ir asmuo, kuris iš to "piratavimo" negauna absoliučiai jokios materialinės naudos, arba net ir neplatina, tiesiog parsisiurbia sau albumą ir vienas jo klausosi. KODĖL? Paaiškinkit man, tokios terminų lygybės aš nuoširdžiai nesuprantu.

Gyvenime esu du kartus pirkęs albumą, prieš tai jo neperklausęs keletą kartų. Ir reikia pripažinti, abu kartus buvau jau šiek tiek paveiktas skystosios duonos :) Tiesa, vardan šventos teisybės — abu kartai nenuvylė, bet grupės ir taip jau buvo labai gerai pažįstamos arba ką tik baigusios pasirodymą scenoje, kur visą albumą ir sugrojo.

O paprastai algoritmas būna toks: naujiena apie albumo pasirodymą > paieška mp3 formatu > nusisiurbimas. Jei nepatiko – pratrynimas iškart, ir tiek tos kalbos. Jei patiko – lieka kietajame diske tol, kol pavyksta įsigyti diską arba kol visgi įsitikinu, kad man nepatinka (tokiu atveju irgi įvyksta trynimas velniop). Tokiu būdu anksčiau ar vėliau patikusius diskus nusiperku, ir tas pirkimas nuolat vyksta.

Tiesa, muzikos tiesiogiai iš diskų neklausau. Dažniausiai nusiripinu pageidaujamu bitreitu ir pastatau į lentyną. Gaila braižyti.

Ir žinote, man atrodo, tai pats logiškiausias muzikos verslo formatas, koks tik gali būti. Kodėl? Dėl dviejų pagrindinių priežasčių:
1) Kokybės garantija. Muzikantas priverstas stengtis, kad užganėdintų klausytoją tiek, jog šis įsigytų diską.
2) Galimybė susipažinti su preke. Nes klausytojas neperka katės maiše (ar tiksliau būtų sakyti – dėžutėje su išdailintu bukletu), o perka įsitikinęs, kad prekė jam tinka.

Beje, prieš beveik metus tokiu pačiu modelių savo albumą platinome ir patys. Padėjome laisvam nusisiurbimui, kam nepatiko - iškeikė ir turbūt ištrynė, kam patiko - įsigijo. Nelyginu mūsų su visais tais žvaigždūnais, bet aš, kaip autorius, tikrai kišęs nuosavus pinigus į įrašą ir leidybą, prieš klausytojus taip jaučiuosi sąžiningiausiai.

OK, tad kodėl gi aš visgi perku man patikusius albumus, o ne pasitenkinu jų elektronine "piratine" versija? Dėl trijų priežasčių:

1) Man patinka turėti apčiuopiamą mėgstamo albumo versiją. Pavartyti bukletą, pasigrožėti apipavidalinimu (jei yra kuo grožėtis ;), galų gale eilė kompaktinių plokštelių lentynoje man atrodo lygiai taip pat gražiai, kaip ir eilė knygų :)
2) Dažniausiai klausausi tokios muzikos, kurią atstovaujantiems muzikantams tikrai reikia paramos. Nes jie nėra didžiajam ketvertukui parsidavę muzikantai, jie kuria vadovaudamiesi ne mada ar vadyba, o savo pačių idėjomis.
3) Jaučiu gilią pagarbą savo mėgstamos muzikos klasikams. Taip, likę gyvi Led Zeppelin, Deep Purple ar Pink Floyd nariai tikrai neišeis ubagais, jei aš (kaip ir dar keli šimtai tūkstančiai juos mėgstančių) užuot nusipirkę jų albumą CD ar LP formatu, parsisiųs jį "piratiškai", na bet... natūraliai kažkaip išeina. Juk jei nuoširdžiai mėgsti kažkokį dalyką, tai ir norisi turėti jį tikrą.

Neseniai diskutuojant piratine-antipiratine tema su buvusiais bendradarbiais (žurnalistais), sulaukiau tokio palyginimo: piratavimas yra tas pats, kas kelnių vagystė iš parduotuvės. Ką atsakiau į tokį palyginimą? Kad prieš pirkdamas kelnes, aš užeinu į kabiną ir jas pasimatuoju, jomis mūvėdamas pavaikštau po parduotuvę, o ne perku pavartęs įpakavimą su užrašu "We are best since 1886!", išpakuotas palaikęs rankoje ar patimpčiojęs kišenes, ar tos gerai prisiūtos.

Gerai, kodėl tuomet neužtenka myspace, youtube ir kitų internetinių transliatorių?

Na, bent jau aš gana dažnai muziką klausau ne tik prie kompiuterio, bet ir mp3 grotuve, ir automobilyje. Tiesą sakant, klausant grotuve, bent jau aš kažkaip daugiau dėmesio galiu skirti muzikai - važiuoji trulu ar lauki eilėje parduotuvėje ir nagrinėjiesi kokią boso partiją ;) Namie ar biure tai retai kada pavyksta - pastoviai kas nors kalbina (gyvai ar virtualiai), dirbti reikia ir t.t. Ir tiesą sakant, tokio "mobilaus klausymo" pasekoje įsigijau/numačiau įsigyti net keletą diskų, į kuriuos namų klausymo sąlygomis net nežiūrėčiau.

Tai kaip spręsti šia problemą? Pirma, mano manymu, reiktų įvertinti auditoriją. Juk dauguma atvejų tai - paaugliai, tai ir kaina turėtų būti paaugliška. Tėvai visas tas savo atžalų muzikas vertina tikrai pro pirštus, ir tam specialiai pinigų tikrai neskirs. Tas pats ir su studentais - jie tam paprasčiausiai neturi pinigų.

O būtent ši auditorija daugiausiai ir vartoja muzikinės industrijos produkciją, tegul ir nelegaliai. Galima būtų padaryti akciją - porai mėnesių paleisti tarkim naujausius Šeduikytės, Anties albumus po 15-20 LTL, ir palyginti pelno rezultatus su ankstesniais mėnesiais. Žinoma, akciją išreklamavus.

Antra - kaip jau minėjau, galimybė gerai susipažinti su preke. Galbūt čia net pakęsčiau kažkokius DRM elementus - tarkim, už 10 LTL parsisiunti albumą, jis leidžiasi perklausomas atitinkamą laiko vienetą (pvz. mėnesį) ar dar geriau - atitinkamą skaičių kartų (pvz., 6). Jei tu jo neperki, gali tarkim atgauti 8 LTL, arba dar geriau - nemokamai išbandyti 5 kitus albumus. Jei jis tau patinka - tarkim, primoki dar 20-30 LTL ir gauni diską su visa dėžute (ar be jos, čia jau nuosavu pageidavimu).

Trečia - ne tik kaina, bet ir savimonė. Pasižiūrėkit, kaip sukasi iTunes, Naspteriai ir t.t. Daina - ~1$, parsisiuntimų - milijonai. Lietuvoje paleisti po litą ar du, gerai išreklamuoti, daugiau socialinės reklamos apie sąžinę, o mažiau gąsdinimų finansiniais susidorojimais - su laiku situacija neabejoju, kad pagerėtų. Nes pasakysiu iš savo patirties - kai atsiranda galimybė įsigyti diską pernelyg nenuskriaudžiant piniginės, noras piratauti iškart sumažėja. Ir visai ne dėl grasinimų.

Ar tai sustabdytų "piratavimą"? Jokiu būdu ne. Nes jis jau seniai egzistuoja (ankstesnė karta lygiai taip pat persirašinėjo plokšteles į magnetofono juostas, ar tiesiog pačias juostas), ir abejoju, ar kada visiškai išnyks. Bet sumažinti - galima. Tiesiog į tai reiktų žiūrėti pozityviai ir kūrybiškai, o ne griebtis psichologinio ar finansinio smurto.