Riedančios uolos

Troleibuso stotelė, šaligatvio posūkis į gyvenamųjų namų kiemus. Šiltas pasiutusiai karštos dienos vakaras, viskas nušviesta apelsinine saulėlydžio spalva.

Ji – jaunutė, liekna, tamsaus aukso spalvos plaukais, siekiančiais kiek žemiau jau moteriškėjančio juosmens. Akys žaižaruoja, lūpos, išryškintos kiek įtempto šypsnio, dega raudoniu. Jos delnai - ant jo alkūnių. Jis ją apkabinęs...

Jis – lieknas, pusilgiais šviesiais plaukais. Ta įkyri pradedamų auginti plaukų šukuosenėlė... Truputį įsitempęs, truputį pozuojantis, truputį nežinantis, ką daryti, bet užtikrintai laikantis delnus ant jos klubų. Povyza taip ir sako - "ji – mano! I rock!"

Abiems po kažkur keturiolika – penkiolika. Panašu, kad čia – akimirka prieš atsisveikinimą. Akivaizdu, kad nebe pirmas bučinys, bet dar ir ne vienas iš tų įprastų. Abiejų akys dega, veidai kaista, abu to laukia, lūpos pradeda artėti vienos prie kitų...

A, ar minėjau jauną vilkšunį (dydis - kaip veršio, intelektas - kaip dvejų metų vaiko), kurio pavadėlio kilpa užmiršta kybo ant Jos alkūnės linkio? Tai va, šunėkui visa šita scena nė kiek neįdomi, jis kažką įtariai uodžia... ir... štai iš krūmų išlenda... ta pūkuota dūra! Kur kniaukia!!!

Kas toliau vyksta, daug fantazijos turbūt nereikia :) Šiek tiek išplėstų akių, kai mylimoji atbula oru staiga išskrieja iš glėbio, šiek tiek nubrozdinimų, šuniokas, gaunantis kelis šniaukštelėjimus per uodegą tuo pačiu pavadėliu, šiek tiek ašarų (tikrai ne dėl skausmo), bet viskas baigiasi laimingai. (šunėkas irgi atrodė visai savimi patenkintas :)

Istorijos moralas: dauguma turbūt yra teisūs. Santykiai trise yra tikrai komplikuotas dalykas :)