Riedančios uolos

Pradėti turbūt reikėtų nuo to, kad nei vaikystėje, nei paauglystėje nemėgau šitų Lewiso Carroll'o apysakų. Dėl tos pačios priežasties, kodėl nemėgau ir džiazo - per daug man ten buvo šyzos, chaoso - tiesiog trūko tvarkos ir logikos.

Džiazą su laiku supratau ir ant jo užkibau. O Alisą... na, Alisą paskutinįkart skaičiau turbūt būdamas keturiolikos, tad būtų visai įdomu pabandyti dabar :) Kažkur pas tėvus turi būti likusi knyga, reikia prisiruošti/neužmiršti susirasti.

Žodžiu, eidamas į filmą, tikėjausi daugmaž tokios šyzos, kokios įspūdį man paliko knyga. Ne, ėjau nusiteikęs ne priešiškai, greičiau atvirkščiai. Daug lūkesčių dėjau ir į tai, kad juostą režisavo Timas Burtonas - ko gero, vienas kreiviausių viso to holivudinio žiūralo režisierių.

Nepaisant to, rezultatą gavau visiškai kitokį, nei tikėjausi.

Visa ta laukta šyza - gerokai sušvelninta ir labai epizodinė, t.y. išblaškyta po trumpučius epizodus. Daug paprasto, bet kuriam popkornų rijikui lengvai suprantamo humoro. Labai silpna pasaulio atmosfera - tiksliau, jai beveik nepalikta vietos, nes ganėtinai daug veiksmo, kur vieni kitus gaudo, baksnoja akis, strakalioja ir net kalaviju kapoja galvas. Apskritai, šitą Alisos inkarnaciją galima pavadinti vos ne veiksmo filmu.

Aktorių rinkinukas... Jis tikrai geras, tik didžiausia bėda, kad be kai kurių pavardžių jau nebeįmanoma įsivaizduoti Burtono filmo - taip, turiu galvoje būtent Deppo ir Bonham Carter duetą. Va kas iš aktorių maloniai nustebino, tai Matt Lucas ir Stephen Fry pasirinkimas, nors pirmojo atveju ekrane matomas tik jo CGI klonas (Tweedledum ir Tweedledeem, paties Burtono teigimu, buvo tiesiog suskaitmenintas ir dukart padaugintas Matt ;), o antrojo - tik balsas, bet užtat koks balsas! Sakyčiau, tas Češyro padaras buvo įgarsintas idealiai :)

Kalbant apie balsus, maloniai skambėjo ir Alanas Rickmanas, įgarsinęs apsipūtusį kirmėlių. Beje, vienas natūraliausių ir labiausiai pavykusių personažų, sakyčiau. O štai Christopheriui Lee, paskolinusiam balsą visos istorijos monstrui Nr.1 tiesiog nebuvo leista pasireikšti - pora eilučių, ir viskas. Beje, ir pats monstras, Jabberwocky, savo snukeliu buvo stebėtinai panašus į Peterio Jacksono Sauroną...

Beje, dar apie Deppą. Sakykit ką norit, bet čia jo tikrai nereikėjo. Tokį Skrybėlininką, kokį suvaidino Johnny, galėjo suvaidinti bet kas. Ir tiesą sakant, dababr net gavosi kažkokia kolizija: ką reikėtų laikyti pagrindiniu filmo veikėju? Logiška būtų manyti, kad Alisą, bet... na... čia gi Deppas! O Deppas gi nevaidins kokio antraeilio ar trečiaeilio personažo... Štai to pasekoje ir turim du pagrindinius filmo veikėjus...

A, dar šiek tiek gąsdino ir kraupiai nutepliota Anne Hathaway. Nors suvaidino tikrai gerai :)

Taigi, kol kas vien priekaištai ir niurzgėjimai. Ar buvo kas gero?

Buvo. Šiek tiek. Pagrindinė filmo herojė suvaidinta gerai, stipriai ir įtikinamai, aktorė parinkta puikiai. Tiksliau, viskas iš tiesų gerai, kol Alisa nesukišama į šarvus ir nepriverčiama vaidinti Žaną D'Ark... Nuo tos vietos ir prasideda didžiausi filmo fail'ai - palaidais banguotais plaukais plazdenanti Alisa švytinčiuose šarvuose, epiškai kovojanti su drakonu, spjaudančiu kažkuo panašiu į elektrinius spellus iš Diablo... Viso to fone - šimtinės kortų ir šachmatų figūrų armijos, skerdžiančios viena kitą. Ne, čia jau nieko nebūtų sugadinęs ir sraigtasparnis, sprogstantis kur nors danguje...

Na ir žinoma, šokiai. Laimei, jie neįsisiūbuoja, sušoka vienui vienintelis Deppas, ir tai trumpai, bet... užtenka ir to.

Tad viską apibendrinant - na, gal kokį kartą juostą dar ir sužiūrėsiu, bet visgi nusivylimų buvo daugiau, nei atradimų. Ir džiaugiuosi, kad žiūrėjau paprastame, o ne 3D seanse - tada nepasitenkinimas būtų buvęs dar didesnis :) O kitą Alisos inkarnaciją leiskite režistuoti kokiam Davidui Lynchui, Jimui Jarmuschui ar Larsui von Trierui, OK? ;)

Na o pabaigai - smagi ir taikli parodija, kaip paskutiniuoju metu gimsta Timo Burtono šedevrai ;)