Riedančios uolos

© Riedančios uolos

Darydami žaidimus eksportui rusai QA (Quality Assurance) problemą sprendžia paprastai. Daro pusiau keptą, pusiau luptą relyzą Rusijai, tada skaito forumus, atfiltruoja visus pasiūlymus užsikrušt ir iš likusio bug‘ų sąrašo, per metus surenčia pataisą. Būtent todėl, rusiški patch'ai paprastai būna tokie pat dideli kaip ir visa jų Rusija. Neretu atveju pataisos, kurios paverčia žaidimą „žaidžiamu“ pagal vakarietišką standartą visiškai sujaukia metus prakaitavusių žaidėjų gyvenimus. Kažkam sunaikina save‘us, kažkieno kompas nustoja vilkt žaidimą, kažkam dar kažkas...

© 2010 Artojas, Dievo režimas

Žiūrint plačiau, manau, kad bendra informacinė interneto erdvė jau yra sukūrusi „totalinio“ naudojimo principą. Jei anksčiau jaunuolis mėgstamą muziką išsirinkdavo paklausęs trupinių per radiją, kaimyno turimų įrašų ar dainų vietos diskotekose, tai dabar jis ją išsirenka iš visos žanro sklaidos internete. Taip, pakeliui jis neatlygintinai perklauso tūkstančius dainų, bet galiausiai išsirenka tai, už ką verta sumokėti. Ir sumoka – anksčiau ar vėliau. Autoriams belieka sudaryti sąlygas, kad jis tai galėtų padaryti ir nesijaustų ką nors skriaudžiąs..."

© 2010 Džiugas Paršonis, nežinau.lt

Nebūtų toks ilgas tekstas - pasidaryčiau marškinėlius su tokiu užrašu.

Sodybos pasaka ©Algirdas Šalomskas
Canon Powershot S5 IS

Ant obels šakos kabėjo trise: du žali obuoliūkščiai ir mėnulis. Dviejų iš šitos trijulės keliai vedė tik žemyn, o trečiojo... Trečiasis, obels požiūriu, išgyveno kažkokią rekursiją, vėl ir vėl. Ne prieš gera, galvotų obelis, jei ji būtų mąstantis padaras.

Apačioje, dėl mėnulio atspindžio, raibuliuojančio prūdo paviršiuje, mušėsi varlės.

Read more

Nekantriai laukiau, kada Vilniuje įsigalės naujoji lipimo į viešąjį transportą tvarka. Vien dėl to, kad pasižiūrėti, kiek brandūs ir europietiški yra co-vilniečiai.

15 min. jau rašė, kad pirmąją dieną smulkių nesusipratimų buvo. Iš keleivių pusės. Bet kažkaip tikėjausi, kad bent jau vairuotojai tai jau tikrai bus paruošti naujajai tvarkai.

Antroji naujosios tvarkos diena. Pirmasis važiavimas - viskas tvarkingai. Antrasis važiavimas...

Troleibusas sustoja stotelėje, visi būsimieji keleiviai tvarkingai patraukiame link priekinių durų. Šios - tyli. Visos kitos - atsidaro, o priekinės - lyg užkaltos. Na, maža ką, gal sugedusios. Kadangi stovime arčiau viduriniųjų, tai pro jas ir lipame. Vos įlipus, atsidaro ir priekinės.

Pasižymiu vienkartinį bilietą čia pat prie durų, o Naz patraukia to padaryti prie vairuotojos, kad šioji pamatytų, jog mes ne tie ilgaausiai nelegalai, ir... yra aprėkiama.

- KITĄKART LIPKIT TIK PRO PRIEKĮ!!!

Vairuotojos balselis toks, kad net troleibuso viduryje girdėti... Intonacija atitinkama.

Atsiprašau. Stypsoti man prie durų ir spėlioti, kada gi tas sezamas atsivers, jei išvis atsivers? Ir dar rėkalojimai tokiu tonu, kai keleivis pats braunasi per pusę troleibuso, kad tik kažkokia bobelka galėtų jo sąžiningumu įsitikinti? Ne, ačiū, geriau jau man iškart kvieskit policiją, su jais bendrauti įdomiau.

Praslenka pora stotelių. Sustojimas trečiojoje. Žmonės jau stovi ant laiptų prie galinių ir viduriniųjų durų, rengdamiesi išlipti. Priekinės atsidaro, pro jas kažkas įlipa ir... trulas patraukia tolyn.
- Ė!
- ALIO, DURIS ATIDARYKIT!
- DURIS!!!

Vairuotojos veidas, matomas veidrodėlyje, atrodo net priekaištingas. Ot chamai. Dar ir lauk kažkas nori... Neišleisi, tai mažu dar ir primyš vietoje... Degradai gryni.

Žodžiu, tobulėti dar abiems pusėms yra kur...