Autorius Adis on January 22, 2012
Va ko nemėgstu, tai kai žmonės pradeda pasakoti savo sapnus. Na kam gali būti įdomu jūsų randominės smegenų fliuktuacijos? Dar ačiū, kad nefotografuojate ir nepublikuojate, kaip gražiai, prasmingai ar prikolnai kiekvienąkart jums išsibarsto miltai, druska ar cukrus… Ar kokių įstabių raštų ir tekstūrų galima rasti jūsų atžalų sauskelnėse…
Bet nėra taisyklių be išimčių. Paskaitykite, ką neseniai sapnavau aš.
Autorius Adis on January 16, 2012
Aha – lakštingalos negali nečiulbėti, o NK – nevėluoti… Bet šįkart vis tiek susisukome gana greitai. Bajeris, bet užstabdė spaustuvė, užšventusi Naujuosius metus :D
Taigi, kas įdomesnio paskutiniajame pernykščiame numeryje?
Numerio tema – geriausi metų produktai. Čia apima ir paslaugas, programinę įrangą, žaisliukus, info resursus ir t.t. Žodžiu, sėdėjome prie židinio, grukšnojome kas vyną, kas brendį, kas viskį, žiūrėdami į liepsnas maloniai prisiminėme, ką šiemet patyrėme ar čiupinėjome geriausio…
NOT!!!
Keliskart rinkomės redakcijoje, nebuvo net arbatos (redakcija kaip tik kėlėsi į naujas patalpas, tad nebuvo ne tik arbatžolių, bet net ir normalių kėdžių), ginčijomės ir pliekėmės (“LG Optimus 2X”? Nu ką aš žinau… geriau jau dėkim “LG Optimus 3D”… Ką? Nesąmonė tas “Red Dead Redemption”! Dedam “Skyrimą” ir viskas!), kol galiausiai šiaip ne taip sutarėme…
BEVEIK NOT!
Jei jau visiškai rimtai, tai gana argumentuotai diskutavome ir bandėme prisiminti, su kuo įdomiausiu, vertingiausiu ir įsimintiniausiu susidūrėme šiemet. Bet arbatos ir normalių kėdžių vis tiek nebuvo :/
Kas čia toliau?.. (more…)
Autorius Adis on January 4, 2012
Ugnius Liogė gali paliudyti, ką aš kokiais 199x-aisiais galvojau apie elektroninę muziką :D Atsimenu, emailais ne tai kad pjovėmės, bet smagiai klaviatūromis žvanginome, kiekvienas savo tiesas įrodinėdami :)
Reikia tik padėkoti Ugniui už kantrybę ir supratingumą bendraujant su karštais jaunikliais (ir už patį bendravimą apskritai), bet galų gale ir man su amžiumi ir velniu uodegoje atsirado iš pradžių tolerancija, o vėliau net ir savotiškas susidomėjimas šia muzikos kryptimi.
Žodžiu, galima vynioti ilgai, galima – trumpai, bet aš pereisiu tiesiog prie reikalo: į Lietuvą atvažiuoja toks Utah Jazz. (more…)
Autorius Adis on January 1, 2012
Vienaakis sako, kad pranašiškų ženklų ir stebuklų buvo pakankamai. O kad jų nesupratome, mums belieka kaltinti tik save. Vienaakio luošumas jokiu būdu nesumažina jo paties neįtikėtino neįžvalgumo.
Iš giedro dangaus blykstelėję žaibai trenkė į Nekropolio Kalvą. Vienas žaibas atsimušė į antkapyje įspaustą bronzinę lentelę ir ištrynė pusę užrašo. Lijo akmenimis. Sukraujavo statulos. Keleto šventyklų kunigai pranešė apie paaukotas aukas be širdžių ir kepenų. Šakučių Barakuose, kur buvo apgyvendintas Miesto Dalinys, vis pasirodydavo Šėtonas. Devynis vakarus iš eilės virš Bastiono ratus suko juodi grifai. Po to vienas jų išvarė erelį, gyvenusį Popierinio Bokšto viršūnėje.
Astrologai atsisakė skaityti iš žvaigždžių, bijodami dėl savo gyvybių. Gatvėmis klaidžiojo pamišęs pranašas ir skelbė artėjančią pasaulio pabaigą. Bastioną paliko ne tik erelis, nuvyto ir gebenės ant tvirtovės pylimų, užleisdamos vietą vijokliniams augalams, kurie tiktai ryškiausioje saulės šviesoje atrodė ne visiškai juodi.
Bet taip atsitinka kiekvienais metais. Ir tik kvailiai visame kame įžiūri pranašiškus ženklus.
©1984 Glen Cook, “The Black Company”
Autorius Adis on December 16, 2011
Ha!
Žinojau, kad kažką pamiršau.
O pamiršau pareklamuoti naujausiąjį NK numerį!
Taigi, kas įdomesnio?
Prisiminimai apie didžiausiąjį sporto renginį Lietuvoje. Kas per renginys? Žinoma, Europos vyrų krepšinio čempionatas. O prie ko čia NK, sakysite? O prie to, kad mes ten skaičiavome kabelių kilometražą, terabaitus ir panašius IT dalykėlius. Ir ar žinojote, kad čempionatas turėjo net ir savo erotinę svetainę? ;)
Autorius Adis on December 13, 2011
Kaip jau rašiau, nesu rankdarbių mėgėjas. Ir kaip dabar įsitikinau, turbūt niekada juo netapsiu – nebent kažkas atims internetą, prarasiu klausą, todėl nebegalėsiu muzikuoti ir Lietuva staigiai atsiras už poliarinio rato, kur natūralus apšvietimas leis fotografuoti tik 2-4 mėnesius per metus ;)
Bet va tebėra viena išimtis – peilių darymas.
Ne, nedarau jų nuolatos. Būna tarpų, kai po keletą mėnesių neprisiliečiu prie spaustuvų, medžio ir geležčių (nors negaliu sakyti, kad nė karto nepagalvoju apie visa tai ;) Ir visame šitame reikale man labiausia patinka, deja, ne pats procesas, o rezultatas…
Nuo (pirmojo ir) paskutiniojo įrašo šia tema, daryto prieš jau kiek daugiau nei metus, pagaminti vos trys peiliai:
Autorius Adis on December 12, 2011
“Riedančioms uoloms” – ketveri!
Taip, pirmasis įrašas, kurį iškart pastebėjo (ne, bet rimtai – kaip???) ir į legendines Blogoramas įtraukė Džiugas, buvo parašytas 2007-ųjų gruodžio 12-ąją.
Jei ne Džiugas, turbūt viskas būtų riedėję lėčiau. Bet kai tavo pirmasis įrašas pritraukia kelias dešimtis skaitytojų… ;)
Džiugai, jei skaitai šias eilutes – AČIŪ! Rimtai.
——-
Aha, paskutiniuosius metus “Uolos” sėkmingai prasnaudė. Dėl daugelio priežasčių – ir asmeninių, ir techninių. Bet va, suriedėjusių akmenų kalnas persikėlė į naują vietą (ačiū G12!), ir bandysim trupėti toliau ;)
Beje, ar žinote, kaip geriausia įveikti blogodepresiją? TIESIOG IMTI, PO VELNIŲ, IR PRADĖTI RAŠYTI!!!
Patikrintas reikalas. Net du kartus! ;)
Autorius Adis on December 10, 2011
Jau daugiau kaip pusmetis, kai namuose nėra televizoriaus. Tai, kad jis buvo anksčiau, irgi nelabai ką reiškė, nes per paskutinius trejus metus televiziją buvome įjungę berods du kartus.
Dėl tos priežasties ir atsisakėm dėžės. Ir dar – dabar dar galiu visiems sąžiningai sakyti, kad teliką paskutinį kartą žiūrėjau tada, kai per jį rodė išties kažką gero, t.y. mane patį ;) (aha, čia kažkelintą kartą kartojo Kelmickaitės “Kasdienybės aitvarus” ;) Pasižiūrėjau ir kitą dieną atidavėm.
Bet nepaisant to, serialus žiūrim. (more…)
Autorius Adis on November 3, 2011
Talasos prezidentas pareigas ėjo dar tik du mėnesius – ir vis dar niekaip negalėjo susitaikyti su savo nelaime. Tačiau pakeisti jis negalėjo nieko, turėjo kaip išmanydamas geriau susidoroti su tuo bjauriu darbu, už.krautu jam ištisiems trejiems metams. Savaime aišku, reikalauti rezultatų perskaičiavimo nebuvo jokios prasmės: prezidento rinkimų sistema, kurią sudarė tūkstantženklių atsitiktinių skaičių generavimas, buvo artimiausia grynam atsitiktinumui iš visko, ką galėjo pateikti žmogaus išradingumas.
Egzistavo tik penki būdai išvengti pavojaus būti prievarta įgrūstam į prezidento rūmus (dvidešimt kambarių, vienas – pakankamai didelis, kad sutalpintų beveik šimtą svečių). Galėjai būti jaunesnis nei trisdešimties arba vyresnis nei septyniasdešimties, arba nepagydomas ligonis, galėjai turėti psichikos sutrikimų arba galėjai būti padaręs sunkų nusikaltimą. Labai norėdamas prezidentas Edgaras Faradainas galėjo griebtis nebent pastarojo varianto – ir kurį laiką net rimtai svarstė, ar nepasinaudojus tokia išeitimi.
Vis dėlto, nepaisant visų jam asmeniškai sukeltų nepatogumų, prezidentui teko pripažinti, jog šitokia valdžios forma – tikriausiai pati geriausia iš visų žmonijos išrastų. Senoji planeta motina sugaišo ištisus dešimt tūkstančių metų, kol, bandymų ir klaidų, kitąsyk – net ir labai šiurpių klaidų, metodu galiausiai ištobulino šitokią valdymo sistemą.
Kai tik visi suaugę planetos gyventojai įgijo išsilavinimą, siekiantį jų protinio pajėgumo ribas (o kartais, deja, jas net peržengiantį), galiausiai tapo įmanoma realizuoti tikrą demokratiją. Galutiniam žingsniui tereikėjo sukurti žaibiškų asmeninių ryšių sistemą, sujungtą su centriniais kompiuteriais. Pasak istorikų, pirmoji tikra demokratija Žemėje buvo įgyvendinta 2011-aisiais (Žemės) metais šalyje, vadintoje Naująja Zelandija.
Po to būdas išsirinkti valstybės vadovą tapo nebe toks jau ir svarbus. Kai tik visuotinai buvo priimta nuostata, jog bet kas, sąmoningai siekiantis prezidento posto, turi būti automatiškai nušalinamas, vienodai gerai tiko kone kiekviena rinkimų sistema. O iš jų loterija pasirodė esanti pati paprasčiausia.
©1986 Arthur C Clarke, “The Songs of Distant Earth”